Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta antroji šiauliečio, dailės pedagogo, fotografo, verslininko Andriaus Lamausko personalinė fotoparoda „Susitikimai. Žmonės ir miestai“. Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas parodos autorių pristatė kaip bitę devyndarbę, kuri tikriausiai jau yra viską išmėginusi. Taip pat negailėjo pagyrų, nes A. Lamauskas – nuostabus menininkas ir portretistas. Parodoje dalyvavo ir A. Lamausko mokytojas, fotografas Rolandas Parafinavičius, kuris teigė, jog kai ateina į parodą, jis nesistengia įžvelgti žanrą, o stengiasi pajausti, kokią emociją jam suteikia toje parodoje eksponuojami darbai.

„A. Lamausko darbuose pajutau didžiulę energiją, kuri sklinda tiek iš jo paties, tiek iš jo darbų, kuriuose  daug smalsumo. Jei atidžiau įsižiūrėsite į Andriaus darbus, pamatysite, kad kai kurie labai momentiniai, bet juose labai daug pagarbos žmogui. Kiekvienas, susidūręs su Andriumi, pajunta tą pačią pagarbą, kurią jis jaučia savo fotografuotiems žmonėms. Andrius su savo energija gana sparčiai įsiveržė į fotografijos pasaulį. Seniai Šiauliuose buvo toks nematytas proveržis“, – sakė fotografas R. Parafinavičius.

Išsamiau apie savo parodą, pomėgį fotografuoti ir ateities lūkesčius papasakojo parodos autorius A. Lamauskas.

– Kaip nusprendėte surengti šią parodą?
– Labai paprastai. Dabar toks gyvenimo tarpsnis – pusiaukelė, 50 metų. Ši paroda dėl salės užimtumo išėjo truputį vėliau. Norėjosi padaryti ataskaitą sau ir savo miestui. Taip ir išėjo ši paroda.

Dauguma darbų sukurti per 4 metus, bet pagal principinę schemą yra ir iš senesnio laikotarpio. Yra ir 2007 m. Taip šie darbai susikaupė ir atsirinkau, kurie atsidurs parodoje. Iš viso apie 60 darbų, salėms buvo pritaikytas ir atitinkamas formatas.

O kodėl būtent čia? Todėl, kad aš pats baigiau šią aukštąją mokyklą ir dėsčiau čia. Man ši vieta yra tokia jautri, labai norėtųsi, kad ji neišnyktų.

– Kaip vyko darbų atranka?
– Nebuvo taip, kad sugalvojau, ką dabar fotografuosiu, ir būtent taip išėjo. Darau tai, kas man patinka, kas smagu. Esu žmogus ir man įdomu bendrauti, įdomu tuos žmones matyti. Ne visi darbai  sukabinti, kiti yra įtraukti į katalogą.
Pats žmogus, jo portretas ir veidas, mano nuomone, pasako viską. Atsiskleidžia jo vidinė emocija, išgyvenimai, charizma. Viskas matosi veide. Būtent portreto žanras man yra labai įdomus.

Kodėl parodai pasirinkau žmones ir miestus? Aš galvoju, kad miestai taip pat turi savo veidą. Kodėl vieni miestai klesti, kiti – merdi, kodėl vienuose miestuose gimsta po dešimt ar penkiolika Renesanso genijų, o kituose miestuose nieko nevyksta. Kodėl viename mieste gali įsikurti garsiausios keturios ar penkios automobilių gamyklos, kurios gamina tokius automobilių modelius, kaip „Ferrari“, „Lamborghini“, „Maserati“, „Bugatti“, o kitame mieste nieko nėra.

Aš galvoju, jog žmogus sukūrė miestą tokį, koks jis yra dabar. Sukurtame mieste žmonės gyvena ir jį puoselėja. Norėjau iš arčiau į tai pasižiūrėti. Tiek į patį žmogų, tiek į tą miestą, kuriuos taip matau aš. Tai yra mano susitikimai su žmonėmis, su kuriais bendrauta artimiau arba ne.

– Buvo svarbu, kokį žmogų fotografuoti?
– Nėra jokio skirtumo. Tiesiog susitinki tuo laiku, kada tu turi susitikti. Yra tik keli kadrai, kurie buvo daryti fotoplenero metu. Aš bendrauju ir darau tai, kas man smagu. Visos tos fotografijos darytos su meile, fotografuoju tai, kas man patinka. Tai nėra kažkokia speciali fotosesija, kad po to pateiktum ataskaitą.

Man patinka natūrali žmogaus būsena, kada jis gali pabūti pats savimi, kai jis išreiškia kažkokią emociją. Faktiškai fotografijose niekas nepozuoja, tik yra keletas, kaip minėjau, iš fotoplenerų. Juose menininkai dirba, o aš taikau akimirką, kada jie manęs nemato. Visur vyrauja natūralus apšvietimas, niekur nėra dirbtinės šviesos. Man tai  svarbu ir tame matau prasmę.

– Jūsų dauguma fotografijų – nespalvotos. Kodėl?
– Reikia, kad kartais išvengtume monotonijos. Yra toks išsireiškimas „razinka“. Šioje parodoje norėjosi, kad eini, eini ir kažkas bum. Čia tokie akcentai, kad žmonės galėtų prasiblaškyti, jog nebūtų taip viskas sureikšminta.

O nespalvotos fotografijos, nes mus supančiame pasaulyje yra daug spalvinio triukšmo. Jei nori kažkaip išreikšti to žmogaus emociją, išraišką ar būseną, tai labiau padeda susikoncentruoti. Žiūrint į nespalvotą fotografiją, manau, kad spalvas galima ir įsivaizduoti, tai kaip tik praplečia vaizduotę.

– Yra ir vienas gyvūnas nufotografuotas.
– Čia iš tos pačios serijos, kad žmonės prasiblaškytų. Buvau Maltoje, sėdėjau šalia autobusų stotelės ir katukas atėjo manęs pašnekinti. Tai buvo savotiškas susitikimas su užsieniečiu katinu.

– Kokią žinutę norite perduoti žiūrovui?
– Norėčiau palinkėti visiems tos pačios saulės ir spindulių gyvenant Saulės mieste. Juk fotografija – mano hobis. Baigiau Šiaulių universitetą, esu dailės pedagogas, šiame universitete ir dėsčiau. Po to buvo kiti gyvenimo tarpsniai, išėjau į verslą ir apie 20 m. esu verslininkas. Iš pradžių savo karjerą pradėjau nuo dizainerio profesijos. O dabar viskas susiklostė taip, jog vadovauju kompanijai, kuri užsiima kontraktiniu baldų verslu. Toli nuo dizainerio profesijos  nenuėjau, nes kiekvieną dieną susiduriu su projektavimu, interjerais. Kai buvo atiduota duoklė visuomenei, šeimai, tada atsirado galimybė atsiskleisti pačiam, daryti tai, ką noriu. Prieš 4 ar 5 metus buvo nuokrypis į fotografiją.

Fotografijos neakivaizdžiai mokiausi pas savo mokytoją Rolandą Parafinavičių. Aš esu „Fotografijos namų“ steigėjas kartu su Rolandu ir dar dviem kolegomis. Vykdome ir šviečiamąją veiklą, mokome žmones pastabumo ir smalsumo.

– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Žmones. Yra dar toks žanras – gatvės fotografija. Tai pagrindiniai dalykai, kurie man labai įdomūs. Gatvėje vyksta žmogaus gyvenimas, ten viskas atsiskleidžia. Nėra  kažkokių pastatyminių dalykų, viskas  gyva, nesuvaidinta.

Įdomiausia yra nuspėti tą sekundės dalį, kai kas nors įvyks, ir ją sugebėti užfiksuoti. Tai  siekiamybė, o jeigu išeina toks kadras, esi laimingiausias žmogus pasaulyje.

Paprasčiausiai bendrauji su žmogumi, ieškai tos sekundės, momento dalelės, kada jis pats būna su savimi, kai jo poza ar būsena yra nesuvaidinta. Kaip ir minėjau, man patinka natūrali šviesa,  žmogų, su kuriuo tu bendrauji, norisi pateikti nestatišką. Mano darbuose ir žmonėse gal yra kažkiek tos energijos, juk viskas priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Man atrodo, kai ateini žmogaus fotografuoti su pagarba ar meile, tai žmogus atsiskleidžia ir išeina rezultatas.

Fotoparodoje „Susitikimai. Žmonės ir miestai“ eksponuojami darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.