Teatras yra tokia meno rūšis, kuri parodo dvasinę žmogaus būseną, kai į dramos kūrinį yra stengiamasi pažvelgti giliau. Jaunieji teatro režisieriai stengiasi save pristatyti teatro pasauliui, žiūrovams, atrasti savyje unikalaus režisieriaus bruožus. Tokia yra jauna režisierė Monika Klimaitė, kuri dar tik pradeda režisierės karjerą, tačiau jau sugebėjo pasisemti patirties užsienyje. Jai teatras yra visas jos gyvenimas. Tad apie režisūrą, pasirinkimus, režisierės darbą, papasakojo pati režisierė M. Klimaitė.

– Kaip susidomėjote režisūra?
– Nebuvo konkretaus ar ilgo svarstymo, filosofavimo ar diskusijų su savimi kuo norėčiau būti. Teatras su manimi yra nuo pat vaikystės. Jau pradinėse klasėse pradėjau lankyti dramos studiją. Atsimenu tą momentą, kai 9 klasėje Juliaus Janonio gimnazijoje auklėtoja paklausė, kuo norėsime būti užaugę. Ir aš pasakiau režisiere. Taip labai natūraliai. Neatsimenu to momento, kada būčiau sau pačiai išsikristalizavusi, kuo norėčiau būti. Režisūra visada buvo šalia, taip ir kybojo klausimas, o ką daugiau? Dvejonių buvo pasirinkti ar aktorystę, ar režisūrą. O dėl teatro abejonių nebuvo.

– Jūs studijavote Lietuvoje ir užsienyje?
– Taip. Klaipėdos universitete baigiau teatro režisūros bakalaurą, dabar vadinama Menų akademija, o Londono universiteto Karališkojoje centrinės oratorystės ir dramos mokykloje baigiau teatro atlikimo praktikos ir teorijos magistrantūrą. Dar per bakalauro studijas trečiame kurse buvau išvykusi į Plymuto universitetą Didžiojoje Britanijoje. Todėl ir sugrįžau ten mokytis magistro studijų. Mane ten sužavėjo naujas požiūris į teatrą, naujos metodikos, ko Lietuvoje nebuvome atradę. Norėjosi praplėsti ir savo akiratį. Po studijų teko dalyvauti Danijos judesio teatro mokymuose pas judesio teatro meistrą Eugenio Barba. Taip pat stažavausi pasaulinėje režisierių laboratorijoje, Linkolno centro teatre, Niujorke.

– Ar nekilo mintis likti užsienyje ir negrįžti į Lietuvą?
– Kilo ir labai daug tų minčių, kad reikia likti. Aplinkiniai ragino likti Anglijoje, ką Lietuvoje aš veiksiu, bet man yra nepaaiškinama, neracionali trauka Lietuvai. Nors kūrėjams sąlygos nėra palankios Lietuvoje. Po magistro studijų gavau rezidenciją Klaipėdos menų fabrike, taip pat gavau stipendiją iš Klaipėdos miesto savivaldybės. Taip buvo proga grįžti į Lietuvą. Pasisakiau sau, kad pirmiausia pabandysiu Lietuvoje, nes tai yra mano šalis, o jei čia nieko neišeis, išvažiuosiu.

– Ką jums reiškia teatras?
– Jis užima beveik visą mano laiką. Pastaruoju metu pradėjau ieškoti ir kitų hobių, kai turi laisvo laiko skaitai, domiesi metodine literatūra, nueini į spektaklius, dalyvauji kultūrinėje veikloje, bet viskas sukasi apie teatrą. Supratau, kad reikia išeiti iš to rato vien tam, kad atšviežinčiau savo mintis. Suradau vieną žirgyną, paauglystėje labai mėgau jodinėti, tai sugrįžau vėl prie šio savo pomėgio. Teatras man yra gyvenimo būdas. Neskiriu tos ribos, kad čia mano laisvalaikis, realybė, o čia teatras. Tai yra profesija. Kaip kiekvienas turi profesiją, su ja gyvena, taip ir aš. Teatras man ir gyvenimo būdas, ir profesija.

– Koks turėtų būti svajonių teatras?
– Aš teatre siekiu, kad būtų kolektyvinė kūryba, jog nebūtų režisierius sau, aktoriai sau, dramaturgas dar sau. Kad nesėdėtų visi skirtingose barikadų pusėse, o eitų į kolektyvinę bendrą kūrybą, visi sėdėtų vienoje valtyje ir plauktų viena kryptimi. Man labai svarbus bendradarbiavimo principas, taip galima atrasti daug daugiau įdomesnių dalykų ir pačiai yra taip įdomiau dirbti. Reikia visiems ieškoti, eksperimentuoti. Man svarbus yra procesas. Jame ir pats tobulėji, ir plėti savo akiratį, žinių lauką.

– Jums svarbiau yra vieta, kurioje dirbate, ar pats kūrimo procesas?
– Visiškai nesvarbu kur, svarbu pats procesas, kūryba. Teko Vilniuje, Panevėžyje, Kaune ir Klaipėdoje dirbti. Ne dramos teatre, o kultūros fabrike. Pagaliau grįžau ir į gimtuosius Šiaulius, kur  mano pirmasis spektaklis. Jaučiasi tokia atsakomybė. Pati juokauju, kad dvejus metus apsukau ratą per Lietuvą ir grįžau namo. Labai smagu. Svarbiausia yra daryti, kurti, miestas tam neturi įtakos. Kur yra galimybė, ten yra.

– Ar siūlotės pati būti režisiere, ar sulaukiate pasiūlymų?
– Dažniausiai siūlausi pati, nes dar tik pradedu savo karjerą. Tik Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre ir Panevėžio teatre „Menas“ mane pakvietė. O Kauno nacionaliniame dramos teatre, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vyko režisierių dirbtuvės, kuriose laimėjau ir stačiau spektaklius. O Valstybiniame Šiaulių dramos teatrui pati siūliausi. Turėjau idėją, pasikviečiau dramaturgę, ji sutiko. Ir pradėjome siūlytis kitiems. Abi labai tikėjome savo idėja, mintimi. Norėjosi ir padaryti šį darbą, nepaleisti jo. Labai džiugu, kad Šiaulių dramos teatras nenusisuko nuo mūsų ir atsakė į mūsų beldimą.

– Kiek esate iš viso režisavusi spektaklių?
– Profesionalioje teatro scenoje bus jau penktasis mano spektaklis. Dirbau Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir teatre „Menas“, Kauno nacionaliniame dramos teatre ir dabar Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Kauno nacionaliniame dramos teatre teko statyti klasikinį spektaklį pagal Henriko Ibseno pjesę „Kai mirę nubusim“. Man tai nebuvo lengvas spektaklis tiek kūrinio, tiek darbo atžvilgiu. Antrasis klasikinis kūrinys buvo statytas Panevėžio teatre „Menas“ pagal Žano Batisto Moljero komediją „Miestelėnas bajoras“. Kiti mano  spektakliai yra šiuolaikiniai. Pavyzdžiui, Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre parengiau pagal Marius von Mayenburg pjesę „Perplex“ spektaklį.

– Koks buvo jūsų pirmasis spektaklis?
– Mano pirmieji eksperimentiniai spektakliai buvo Klaipėdos kultūros fabrike, o baigiamojo  bakalauro darbo spektaklis buvo pirmasis. Tai buvo pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „Raudoni batraiščiai“. Su šia dramaturge dirbame ir „Išrinktųjų“ spektaklyje. Tai buvo mano pirmoji pažintis su ja ir visada turėjau svajonę su G. Labanauskaite dar kartą dirbti, kažką bendra kurti. Ir pagaliau po 4 m. svajonė išsipildė. O profesionalioje scenoje, neskaitant studijų, tai buvo Panevėžio Juozo Miltinio teatre pagal M. Revenhilo pjesę „Baseinas be vandens“. Tai taip pat šiuolaikinė dramaturgija. Teatre vyko jaunųjų režisierių dirbtuvės ir per jas turėjome parodyti spektaklių eskizus, mano eskizai laimėjo ir suteikė galimybę pastatyti pilną spektaklį pagal šią medžiagą.

– Kokius spektaklius pasirenkate režisuoti?
– Svarbiausia tema, idėja. Aš įsitikinusi, jei tai aktualu man, tai yra prasmė daryti ir bus aktualu žiūrovui. Tikrai niekada nesiimu darbo ar medžiagos, kuri manęs visiškai nejaudina. Jei manęs nejaudina, tai ką aš padarysiu. Pirmiausia turi man skaudėti, jei aš noriu kažkokią žinutę ištransliuoti, perduoti. Temos labiau socialinės, apie patį žmogų, apie šių dienų aplinką, apie neteisybę, apie žmonių ydas. Pirmasis mano darbas „Baseinas be vandens“ buvo apie konkurenciją, pavydą, norą būti geresniam už kitus. Tai pagrindinės nemirštančios žmogaus savybės, kurios mus ir veda iš kelio.

– Kaip atsirenkate dramos kūrinius?
– Turi būti mintis, aktualumas, forma, kaip tas dramos kūrinys yra pateiktas. Man labai patinka absurdo formos, bet ne žanrinis absurdas. Ne Samuelio Beketo absurdas, bet gyvenimiškas absurdas. Gal siurrealistinis absurdas, kai viskas yra priimtina, viskas kaip ir realu, bet tame yra keistų ir neadekvačių detalių. Tos detalės pradeda nešti tą absurdą ir kelia juoką. Man svarbus absurdo pojūtis, mokėjimas pasijuokti iš to gyvenimiško absurdo, kurio realybėje labai daug. Man patinka ir ironija, sarkazmas. Jei tai yra kūriniuose, mane irgi traukia. Nesinori apie tas pačias problemas kalbėti dramatiškai, per tragizmo prizmę. Moralizavimas ar pykimas ant tiesos niekam nėra įdomu. Norisi tas problemas spręsti per kitą emociją, per pasijuokimą.

– Ar greitai atrandate bendrą kalbą su aktoriais?
– Viename teatre su vienais aktoriais užtenka vienokio priėjimo, vienokios kalbos, atėjai į kitą teatrą su kitais aktoriais dirbti, supranti, kad tai neveikia, turi ieškoti kito priėjimo. Tai sunku, bet man patinka iššūkiai, pats gali tobulėti. Vienas dalykas yra tas, kad man pačiai trūksta patirties, neturiu 10 metų patirties, kad žinočiau, kaip su kiekvienu bendrauti. Visi esame su savo autentiškais charakteriais, požiūriais. Reikia suprasti ir pajusti aktorių.

„Išrinktųjų“ spektakliui aktorius Anuprą Jucių, Eglę Ancevičiūtę, Povilą Adomaitį pasikviečiu pati, tai yra jau mūsų antrasis darbas. Pirmasis mūsų bendras spektaklis vyko Panevėžyje „Baseinas be vandens“. Suradome bendrą kalbą ir todėl pasikviečiau juos į šį spektaklį. Su kiekvienu spektakliu atrandi po vieną ar du aktorius, su kuriais randi bendrą kalbą, mąstai panašiai ir norisi dirbti dar kartą. Teatre yra svarbus bendramintiškumas. Esu įsitikinusi, kad turi sutapti biolaukai, požiūris. Turime būti bendraminčiai, kad padarytume svajonių rezultatą.

– Ar turite savo individualų kūrybos braižą?
– Apie tai man būtų labai sunku kalbėti, ypač objektyviai. Aš dar neturiu savo braižo. Esu ieškojimo, formavimosi, augimo procese.

– Kokia teatro situacija Lietuvoje ir užsienyje?
– Pas mus teatro naujienos, nauji, šokiruojantys, negirdėti dalykai užsienyje yra praeitas etapas. Tai tas pats, kaip ir su mada. Lietuva yra atsilikusi keleriais metais, o užsienis yra keliais žingsniais priekyje. Turiu omeny Vakarų pasaulį.
Esminio, didelio skirtumo pačiuose spektakliuose, formose nėra. Skirtumas yra darbo principas. Prieš kelerius metus buvau Linkolno centro dramos teatro režisierių laboratorijoje. Teko dirbti su profesionalais aktoriais. Pamačiau kitokį požiūrį į darbą ir kaip dirbama.

Užsienyje aktoriai labiau motyvuoti, nes ten yra didesnė konkurencija. Jie motyvuoti išlaikyti savo darbo vietą. Ten einama į spektaklius pagal projektus, sutartis, o ne pagal etatą. Kiekvienam spektakliui renkiesi naujus aktorius. Taip aktoriai labiau pasitempę, nori išlaikyti savo darbo vietą.

Man labai didelį įspūdį paliko, kad aktoriai visavertiškai įsitraukia į procesą. Taip jaučiasi kolektyvinis darbas. Pasigendu Lietuvoje, kad visi bendrai kurtų. O pas mus aktoriai yra truputį aptingę, pradeda temptis tik prieš premjerą. Repeticijose, pačiam procese mėgsta patingėti, neprisiima atsakomybės. Linksta labiau į atlikimą, o ne į kūrimą, bet nekalbu apie visus aktorius. Yra tokie, kurie kuria.

– Jūs dirbate ir pedagoginį darbą?
– Taip, nuo praėjusių metų dirbu Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Dėstau performatyvumo teoriją ir praktiką. Tai dėstau šiuolaikinio meno ir medijų studentams. Įdomu dirbti su žmonėmis, kalbėtis apie teatrinius dalykus, kai jie yra ne iš teatro pasaulio. O nuo šių metų pradėjau dirbti Klaipėdos universiteto Menų akademijoje su Valentino Masalskio trečiojo kurso aktoriais. Tai pirmieji mano žingsniai pedagoginiame darbe. Pati labai norėjau šio darbo, tai yra tikrai gera praktika.