„Laiptų galerijoje“ veikia Andriaus Makarevičiaus tapybos paroda. 1982 m. Pabradėje gimęs dailininkas ilgą laiką gyvena ir kuria Vilniuje. Dalyvauja grupinėse parodose, taip pat rengia ir asmenines. Savo darbus jis pristatė ir šiauliečiams.

Pokalbio metu dailininkas laukia, kada kavos puodelis atauš iki tinkamos temperatūros. Sako, kad kavinėse pirkta išsinešti kava – ne tokia skani, kaip namuose užplikyta. „Tapyti man reiškia bendrauti su pasauliu (šiuo ar kitu). Kai kuriu – pasineriu į hipnozę, visa kita tiesiog neegzistuoja. Įkvepia ir grožis, ir bjaurumas, gamta, moterys, sapnai…“ – sako jis.

– Šiauliuose pirmą kartą?
– Taip, tiek Šiauliuose apskritai lankausi, tiek šiauliečiams savo tapybą pristatau pirmą kartą.

Atvežiau į Šiaulius 2014-2017 metų darbus. Tai nėra vientisa serija, o rinktiniai darbai. Visuose tapau viena tema – moterys, džiazas, aplinka, jausmai.

– Buvo mintis, kad praėjusiame gyvenime džiazavote. Kokios jūsų sąsajos su muzika?
– Tiesiog labai daug klausau muzikos – džiazo, roko, klasikos. Prisipirkau „vinilo“ klasikos. Įsigijau A. Vivaldi, J. S. Bacho, L. Bethoveno ir P. Čaikovskio plokštelių. Tiek savo malonumui klausausi, tiek kurdamas. Visuomet mano studijoje skamba muzika. Tiesiog toks mano gyvenimas, o manosios rutinos dalis – kava, cigaretės, muzika.
Iš ryto paprastai einu pasivaikščioti, pabūti tyloje, o po to, po pietų, grįžtu į studiją, kur kuriu su muzika, gurkšnodamas kavą.

– Pragyvenate tik iš savo kūrybos?
– Taip.

– Vadinasi, esate populiarus?
– Nežinau, ne man spręsti. Maždaug metus gyvenu vien tik iš tapybos. Todėl lieka daug laiko kūrybai, apmąstymams, prisigalvojimams.

– Jus „perka“ lietuviai?
– Įvairiai – mano darbus perka ir lietuviai, ir užsieniečiai. Vienas mano darbas pavasarį iškeliavo į Šveicariją, kitas – į Ameriką, ir net iš ten manęs teiravosi, ar visgi kūrinys yra originalas, ar ne kopija, nes pasirodė per pigu… Per maža kaina žmogui pasirodė, tad jis suabejojo, ar ne „printas“.

– Per kokius kanalus jus atranda?
– Internetas visagalis. Internetinėje galerijoje žmonės patys susiranda facebooko puslapyje „Makare Art“.

– Kaip manote, kur jūsų sėkmė?
– Nė nežinau, kur slypi ta mano sėkmės formulė. Formulės neatradau ir tikrai dar daug ko nežinau, neturiu susiplanavęs mėnesiui į priekį savo pardavimų. Vieną mėnesį parduodi tris paveikslus, kitus penkis mėnesius gali sėdėti tyloje. Bet toks gyvenimas, tiesiog per daug reikia nesureikšminti ir žiūrėti į gerąją pusę.

Dabar vykdau tokį eksperimentą su savimi: atsisakiau alkoholio, dienų ritualo dalis – pasivaikščiojimas ir tapyba popiet. Stebiu, kas su manimi vyksta. Maždaug nuo balandžio pabaigos. Tai ėmiau ir sugalvojau tokią darbų seriją tapyti „Pasąmonės veikėjo portretai ir apeigos“. Atrodo, kad pasivaikščiojimas – nieko ypatinga, bet tai ritualas, nesvarbu ar geras, ar blogas oras, tu išeini. Tuo pačiu maršrutu keliaudamas sugalvoji naujų idėjų.

– Kokie rezultatai?
– Teigiami. Galbūt tik priklausomas nuo kavos pasidariau.

– Kai kuriate, pasineriate į hipnozę, į kitą pasaulį? Koks jis?
– Visi iš karto kitą pasaulį įsivaizduoja kaip mirusiųjų. Kiekvienas kūrėjas yra stebėtojas ir fiksuoja jam įsimenančias detales, aplinką. Visai kiti vaizdiniai ėmė gimti, kai ėmiau gyventi eksperimente: vaizdas stovi akyse, išnyra kažkokie personažai. Vaizduoju viską, ką pajaučiu. Svarbus ir lytėjimas, kvapai, garsai.

Išėjimas į kitą pasaulį – tai šito pasaulio dalių sujungimas savaip. Tu kažką matei, įsiminei, pridedi dar kažką naujo ir po to išeina  rezultatas. Arba ne. Gal tai bendravimas labiau su savo paties vidumi, su pasauliu, kokį tu norėtum matyti – smagesnį, linksmesnį, žaismingą.

– Kokį pasaulį norėtumėte matyti?
– Norėtųsi jo taikesnio ir daugiau pakantumo norėtųsi vienas kitam. Trūksta mums ir tolerancijos, ir supratingumo. Kita vertus, viskas yra gerai, tereikia savo mąstyseną susitvarkyti. Viskas priklauso nuo tavęs paties. Jeigu bambėsi, kad nėra pinigų, darbo daug ir tu pavargsti, tai tuomet taip ir bus.

– Bambi todėl, kad nėra pinigų.
– Todėl ir nėra, kad tu bambi. Sakai – nėra nėra nėra, tai sakyk – yra užtektinai, ir pamatysi atsiras pinigų.

– Ar turite tokių mėgstamų kūrėjų, kuriais jūs sekate.
– Yra jų ir nemažai. Tiek sekamų, tiek mėgstamų. Bet pavardžių neminėsiu, nes visų nesuminėsi, dar supyks, kad nepaminėjai. Gerbiu vyresnius kolegas, kai kurie ir jaunosios kartos kūrėjai – šaunuoliai. Žodžiu, tie, kas dirba ir yra ne tinginiai, – verti pagarbos.

– Ieškote grožio. Kas jums yra grožis?
– Kiekvienas jį supranta skirtingai. Mano manymu, grožis gali būti mano dėmesį atkreipiantys daiktai ir objektai. Kažkada sakiau, kad ir bjaurastyje gali būti grožis. Visame kame. Kai pamatai, nekyla abejonių ir sakai – tai yra gražu.

– Per kelionę į Šiaulius nespėjote patapyti?
– Šiandien atsikėliau, išgėriau du puodelius kavos ir teko jau vykti į Šiaulius, atvažiavęs į kultūros centrą jau geriu ketvirtą kavos puodelį. Tiesa, pusryčiavau.

– Ar būna dienų, kai netapote?
– Paprastai tai būna kažkokia išvyka, kelionė, kai tėvus reikia aplankyti. Savaitgaliais namie būna žmona, su ja leidžiu laiką. O kiekviena darbo diena – mano diena.

– Kaip tėvai sutiko su jūsų pasirinkimu? Kaip viskas prasidėjo?
– Nuo pat mažumės pradėjau paišyti, tai pastebėję tėvai nuvedė į meno mokyklą – mes gyvenome ant kalno, o miestelio apačioje veikė dailės būrelis. Būrelyje mokė mokytoja, atvykusi iš Peterburgo. Po to prasidėjo būreliai mokykloje, po mokyklos baigimo įstojau studijuoti į Vilniaus pedagoginį universitetą. Viskas ėjosi labai sklandžiai, kad nepajutau, kaip įklimpau. Matyt, aš jau buvau įklimpęs nuo pat gimimo. O tėvai mane palaikė, juk nepasirinkau kažkokio blogo kelio. Man tėvai kuo galėjo, tuo ir padėjo. Įdomu, kad jie nebuvo susiję su menu, nebent senelis, jis susijęs su brėžiniais. Senelė – medikė.

Po mokslų iš karto teko dirbti ir ne su mano išsilavinimu susijusius darbus. Bet kažkokiu būdu visą laiką po darbų grįžęs namo tapydavau. Bet visuomet žinojau, kad anksčiau ar vėliau atsikratysiu nemėgstamų darbų ir darysiu tai, kas man patinka. Taip ir įvyko, pagaliau galiu dirbti vien tik tapydamas.

O teko dirbti reklamos dizaino srityje – iškabas gaminti, teko dirbti sandėlyje prekių tiekėju, lentynas pildžiau, tai buvo fizinis darbas. Visgi bet kokia patirtis yra gerai. Tu turi visko paragauti, kad suprastum, kas yra gerai, kas – blogai. Paragavau, ačiū, užteko. Dailės į nieką neišmainyčiau.

– Jūsų paveikslai išties giedri ir šviesūs.
– Man atrodo, kad ta šviesa ir giedra liko iš vaikystės. Vaikystėje dangus visuomet būdavo žydras ir giedras, atrodo, nebūdavo apsiniaukusių debesų. O spalvų norisi ryškių. Kiek galima kurti su juoda, ruda, balta… Jau prikurta daugybė. Iš pradžių reikia pradėti nuo savęs, o tuomet jau keisis kiti aplink tave.

– Taigi, norite teigiamų pokyčių. Jų reikia ir visuomenėje.
– Labai daug yra negatyvo, kuris valgo patį žmogų, o ir kitą dar užkrečia. Reikėtų žiūrėti į viską paprasčiau. Džiaugtis smulkmenomis, vertinti ką turi ir siekti kažko geresnio.

2017 06 16 17

2017 06 16 16

2017 06 16 15

Iš A. Makarevičiaus tapybos parodos.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų