Pirmąjį birželio sekmadienį minima Tėvo diena. Tad prieš šią gražią šventę susitikome su 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos laimėtoju baidarininku Aurimu Lanku ir jo tėčiu bei treneriu Antanu Lanku.
Nuoširdžiam pokalbiui apie tėvystės džiaugsmus ir iššūkius, trenerio ir tėčio pareigas bei tarpusavio ryšį tėvas ir sūnus mus pasikvietė į Šiaulių irklavimo bazę, kur stebint griežtai, bet teisingai tėčio akiai užaugo olimpinis prizininkas.
Sūnaus iš kitų neišskyrė
Aurimą tėtis į Šiaulių irklavimo bazę, kur pats dirbo treneriu, atsivedė, kai jam buvo dešimt metų.
Irklavimas dešimtmetį „užkabino“ ir jau po metų jis pradėjo dalyvauti varžybose.
Pasak A. Lanko, tai, kad jis buvo ir Aurimo tėtis, ir treneris visiškai netrukdė. Jis dirbo savo darbą, o Aurimas norėjo sportuoti. „Niekada treniruotėse nenuolaidžiaudavau Aurimui. Jis man buvo lygus su kitais, todėl ir kažkokių pastabų, jog sūnui esu atlaidesnis, ar daugiau jam leidžiu tikrai nesulaukdavau. Be to, tie žmonės, kurie nusimano sporte, žino, jog jei vaikas nenorės, niekur tu jo per prievartą neprastumsi. O Aurimas norėjo, daug dirbo, stengėsi“, – tai, kad niekuomet sūnaus neišskirdavo iš kitų savo auklėtinių, pasakojo A. Lankas.
Pasak olimpinio prizininko, būdavo, jog kartais knietėdavo prieš kitus pasirodyti, jog yra trenerio sūnus, tačiau tėtis jį greit „nugesindavo“. Tad, anot Aurimo, griežta, bet teisinga tėčio ranka jam ir padėjo pasiekti aukštų sportinių rezultatų.
„Niekada neturėjau kažkokių privilegijų vien todėl, jog buvau trenerio sūnus. Anais laikais būdavo taip, kad pradžioje tau duodavo prastesnę baidarę ir tik atsižvelgus į pasiektus rezultatus varžybose gaudavai geresnę. Tad vien dėl to, jog buvau trenerio sūnus, man tikrai nebuvo viskas kaip ant lėkštutės paduota. Jei pridarydavau kokių nesąmonių, tai ir atitinkamos bausmės sulaukdavau – reikėdavo ar atsispaudimų padaryti, ar dar kažką. Nors gal ir buvo viena privilegija – mane tėtis nuveždavo ir parveždavo iš treniruotės“, – juokėsi olimpinės bronzos laimėtojas.
Griežtas auklėjimas davė vaisių
Kalbėdamas apie Aurimą ne kaip apie auklėtinį, bet kaip apie sūnų, A. Lankas prisiminė, jog jis nebuvo problemiškas vaikas – gerai mokėsi, sportavo.
„Negalėčiau pasakyti, kad Aurimas būtų kėlęs kažkokių rūpesčių. Mes su juo nesunkiai susišnekėdavome, sutardavome, suprasdavome vienas kitą. Aurimo paauglystėje taip pat nemačiau kažkokių problemų. Matot, jam buvo svarbiausia sportas, mokslai, o ir draugai rimti buvo“, – tai, kad nebuvo sunku auklėti olimpinį prizininką, pripažino A. Lankas.
To, kad Aurimas vaikystėje ar paauglystėje būtų rimtai nusidėjęs, nepamena nei jo tėtis, nei pats Aurimas – išdaigos buvo vaikiškos ir nerimtos. O ir kažkokių eibių, anot olimpinės bronzos laimėtojo, nesinorėdavo prisigalvoti, nes jis žinojo, jog negeri veiksmai visada sulauks pasekmių. „Nežinau, gal aš šiek tiek ir prisibijodavau tėčio, nes visada žinodavau, jog jei kažkaip negerai pasielgsiu, tikrai nebūsiu už tai paglostytas. Šiaip ir mano mama, ir tėtis buvo pakankamai griežti. Tiktai mama mane labiau „lauždavo“ moksle, o tėtis – sporte. Taigi ta tokia atsvara buvo abiejose pusėse. Laikiausi tokio režimo, jog pirmiausia grįžęs iš mokyklos būtinai turėdavau paruošti pamokas ir tik po to būdavo sportas ar kokios kitos veiklos. Manau, jog toks auklėjimas man ir padėjo kažką pasiekti. Na, o tėčio padiktuota taisyklė, jog sporte išlieka tik stipriausi, davė tų rezultatų, o paskui ir galutinį pasiekimą – olimpinį medalį“, – dalijasi prisiminimais Aurimas.
Išklausęs sūnų, A. Lankas pridūrė, jog griežtumo auklėjime turi kažkiek būti, bet lazdos perlenkti negalima. „Man galvoje visada sukasi toks mano prorektoriaus posakis: „Miestas dega, bet tvarka turi būti“. Šio posakio ir laikausi“, – teigė A. Lankas.
Anūkas baidarėje dar nesėdi
Kas yra tėvystės džiaugsmai ir iššūkiai, jau puikiai žino ir pats Aurimas. Olimpinės bronzos laimėtojas augina rugsėjį trejų metų gimtadienį švęsiantį sūnų. Tačiau, anot olimpiečio, sūnaus į baidarę jis dar tikrai nesodina: „Manau, kad paūgėjęs sūnus pats nuspręs, ar nori būti baidarininku. Vaikas turi turėti pasirinkimą, kuo nori tapti. Manęs į irklavimą irgi niekas neatvarė. Žinoma, norėčiau, kad sūnus kažką pakankamai rimtai sportuotų, nes sportas įveda tam tikrą režimą, apskritai, gyvenime suteikia tam tikros disciplinos. Sportuojantis vaikas išmoksta siekti kažkokių tikslų, susidaryti dienotvarkę, o tai, manau, tik į gera. Tačiau tikrai neversiu sūnaus sportuoti, jei jis to nenorės. Gal tik bandysiu jį nukreipti į vieną ar kitą pusę“, – tuo, kad nebruks sūnui į rankas irklo, įsitikinęs olimpietis.
A. Lankas neslepia, jog norėtų savo anūką išvysti irklavimo bazėje, bet tik tuo atveju, jei irklavimui jis jaustų aistrą: „Kartais ateina vaikas ir matai, kaip jo akys blizga, kaip jis tikrai nori kažko siekti. O kai vaiką vos ne per prievartą atveda mama ar tėtis, pas jį nėra to užsivedimo, tos ugnelės akyse“.
Be to, A. Lankas pridūrė, jog užauginęs sūnų, tapusį olimpiniu prizininku, dabar jis vėl viską pradėjo nuo nulio, vėl kariauja su „pipiriukais“, ir ką čia gali žinoti, gal vienas iš tų „pipiriukų“ taps dar vienu olimpiečiu.
„Kiekvieno trenerio tikslas – išauginti olimpietį. O išauginti olimpinį prizininką išvis – fantastika. Aš tą tikslą pasiekiau dukart – ir kaip treneris, ir kaip tėtis“, – su pasididžiavimu balse ištarė A. Lankas.
