„Laiptų galerijoje“ vyko susitikimas su viena įdomiausių lietuvių prozininkių – 2016 m. metų knygos „Skersvėjų namai“ autore Danute Kalinauskaite. Autorė dalijosi savo mintimis apie kūrybinį rašymą, žodžio svarbą ir jaunuosius skaitytojus.

Analizuoja įsiėdusią kasdienybę
Besidomintys D. Kalinauskaites kūryba žino, kad jos knygos gimsta lėtai. Tačiau vykusiame susitikime ji patikino, kad knygos atsirado savo laiku.

„Pirmoji knygelė buvo paraiška. Tada man, kaip paprastai jauniems žmonėms, viskas gerai klostėsi, buvau ką tik baigusi universitetą, dirbau „Moksleivio“ redakcijoje, ištekėjau, gimė dukra, išleidau knygą, atrodė, netrukus išleisiu ir antrą, paskui trečią, bet... Atsisėdau ant atsarginių suolelio“, – kalbėjo rašytoja.

Tačiau sulaukus 42-ejų jos gyvenimas apsivertė. Užgriuvus didelėms nelaimėms su visu tuo reikėjo susitvarkyti. Taip vėl „iš naujo“ ji tapo rašytoja. Autorė pasakojo, kad knyga „Niekada nežinai“ atsirado iš būtinybės, dėl terapinių priežasčių. „Skersvėjų namai“ visai iš kitų paskatų – iš įdomumo, iš noro rašyti, žodžių traukos.

Susitikime šiauliečiai domėjosi, iš kur ji atranda tokius įdomius personažus. Ji atsakė, kad idėjų semiasi važiuodama autobusu, troleibusu ir klausydamasi keleivių pasakojimų. Kai kurie veikėjai būna pamatyti, kai kurie – išgalvoti. Apskritai autorė domisi tam tikrų situacijų raiška, žmogaus charakterio bruožais ir viską fiksuoja sąsiuviniuose, kaip ji pati sako – klondaikuose. Rašytoja įsitikinusi, kad kiekviena diena gali atnešti ką nors nauja. Tereikia tik įdėmiai į viską žiūrėti, išplėsti ausis ir turėti akis pakaušyje.

D. Kalinauskaitė pasakojo, kad kai kurie tekstai atsirado labai įdomiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, parduotuvėje aptikus pamestą lapelį su pirkinių sąrašu: „Jis visai atsitiktinai įkrito į mano krepšį. Parsinešiau jį namo, apžiūrėjau iš visų pusių, uosčiau, tyrinėjau, kas jį galėjo rašyti. Atsirado tokia intriga ir tada man kilo idėja, kad iš to raštelio, kaip iš archeologinės šukės, tu gali rekonstruoti, sukurti pasaulį. Taip ėmė rastis personažai, pradėjo vyniotis jų likimai ir taip išsiaudė toks labai spalvingas šeimos gyvenimo gobelenas.“

Rašydama autorė apie išskirtinį skaitytoją negalvoja. Orientuojasi į tokią auditoriją, kuri yra kaip svogūnų lukštai. Pirmajam sluoksniui galbūt priklauso žmonės, kurie perpranta tik siužetą, įsidėmi paviršinį lygmenį, eilinius, žinomus faktus. Anot rašytojos, tai pats paprasčiausias lygmuo. Antrajam sluoksniui priklauso labiau besidomintys literatūra, ieškantys intertekstualumo, kai kūriniai tarsi kalbasi vienas su kitu. Trečiasis sluoksnis – atsiduodantys lingvistiniams ieškojimams, ieškantys detalių, kurios nukeltų į kitą epochą, laikmetį ir pan. Visus šiuos sluoksnius galima rasti autorės tekstuose, tik ar jie bus pastebėti, priklausys nuo paties skaitytojo.

„Skaitytojai yra visokie. Todėl rašydama „Skersvėjų namus“ stengiausi apgyvendinti įvairių socialinių sluoksnių žmones, kad joje veiktų ir princas, ir chirurgas... Turbūt to mokiausi iš Bitės Vilimaitės. Ji nepranokta lietuvių novelistikos meistrė, mokėjusi rašyti mažus tekstelius, kuriuose veikdavo įvairiausi personažai. Ji nesibodėjo nei valkatų, nei kalinių“, – akcentavo D. Kalinauskaitė.

Laužo klasikinį novelės žanrą
Susitikime svarstyta, kad galbūt jos kūriniai skirti vyresniems, panašią patirtį turintiems suaugusiems ir mažiau tinkami jaunuoliams. Autorė su šia minti nei sutiko, nei ją paneigė. Ji pasakojo, kad į mokyklų programas yra įtraukta kaip kontekstinė autorė. Todėl ir mokiniams tenka analizuoti jos kūrinius. Rašytoja kalbėjo nesuprantanti, kodėl mokiniams reikia skaityti apsakymą „Išregistruoti vaiduokliai“, anot jos, kai kiti apsakymai, galbūt būtų mokiniams įdomesni ir aiškesni: „Atrenkantys kūrinius turbūt žiūri iš aukštai, iš savo asmeninės patirties ir neįvertina moksleivių amžiaus. Čia kaip architektai, projektuojantys mikrorajonus ir negalvojantys, kaip žmonės ras tuos takelius ir kaip jie ten vaikščios, ar jiems bus patogu“, – svarstė rašytoja.

Ji neslėpė, kad už savo kūrinius sulaukia ir kritikos. Pavyzdžiui, kai kurie kritikai sako, kad tekstai yra per tiršti, per daug metaforų, o viso to gausa – neleidžia atsikvėpti skaitytojui. Tuo tarpu sutikime dalyvavusiems šiauliečiams buvo įdomiau išgirsti atsakymą, iš kur autorė atranda tokių įdomių ir skambių žodžių, kurių, atrodo, jau niekas nebevartoja.

D. Kalinauskaitė atviravo, kas specialiai jokių žodynų nevarto. Tie žodžiai atsiranda savaime. Ji sakė, kad galbūt ji žino daugiau žodžių dėl šeimos įtakos. Štai jos brolis buvo poetas, o tėvai – apsigimę pasakotojai, labai gražiai kalbėję suvalkietiškai.

„Saulius Tomas Kondrotas kažkada rašė, kad kūrinio kalba turi būti kaip švariai nuplautas stiklas. Jeigu koks nors žodis rėžia akį savo egzotiškumu – tai nėra gerai. Aš stengiuosi, kad to nebūtų, bet tai, kas man natūralu, kitam žmogui gali būti labai retas žodis. Šiandien žmonės kalba ir rašo vis paprastesne kalba. Todėl tokie žodžiai, kaip „joptvajukas“, „pagaikštis“ tampa tarsi dūšios be vietos. Šiuolaikiniams vaikams atrodo, kad pieną duoda tetrapakai, o ne karvės. Tai ko benorėti, kad žinotų žodžius, kai nebėra to daikto, kuris jį pavadina“, – svarstė rašytoja.

Vienas iš susitikime dalyvavusių šiauliečių sakė, kad rašytoja laužo klasikinio novelės žanro struktūrą ir iš esmės novelė yra viena egzistenciškai dramatiška atomazga. D. Kalinauskaitė į išsakytą mintį atsakė, kad nėra tokia novelistė, kaip Bitė Vilimaitė. Ji rašo tokius pasakojimus, kurie labiau panašūs į mažus romanus.

Taip pat šiauliečiai domėjosi, kodėl autorės kūriniuose yra tiek daug įvairių detalių ir ką skaitytojas prarastų, jeigu, pavyzdžiui, nepastebėtų vijoklio šakelės ar čežančios žolės.

„Manau, kad mano noveles reikia skaityti iš lėto ir po vieną per dieną, tikrai ne visą knygą iš karto. Reikia grįžti prie lėto skaitymo lygiai taip pat, kaip nuo greito maisto prie normalaus valgymo. Mano knygų negalima skaityti greitai. Todėl ten tiek vijoklio šakelė yra svarbi, tiek čežanti žolė. Apskritai kartais aš pastraipą fanatiškai perrašinėju po keliasdešimt kartų tol, kol ji skamba taip, kaip turi. Kiekviena šakelė turi žiūrėti į tą pusę, į kurią nurodyta, ir aš to principo toliau laikysiuosi“, – akcentavo rašytoja.

Suteikia daugiau vilties
Šiauliečiai atkreipė dėmesį, kad autorė kalba ir rašo apie tai, kas yra tikra. Tad domėjosi, ką tikrumas reiškia pačiai autorei. Ji atsakė, kad kalbant apie literatūros kūrinius, tikrumas – tai kalbėjimas savo būdu, unikaliais žodžiais, ne klišėmis ir šablonais. Kalbant apie gyvenimą – jai svarbūs tikri santykiai, o ne – „gliancas“, kai bandoma sukurti įvaizdį esą gyvenimas yra ypatingas, o žmonės – tik princai ir princesės.

Vykusiame susitikime autorė užsiminė, kad jai kalbos dalykai rūpi visą gyvenimą. Autorei labai svarbu, kaip iš žodžių yra lipinama tikrovė. Jai rūpi rašymo stilius, nemėgsta kiaurų frazių, palaidų sakinių. Vis dėlto ne visi žmonės stilių turi, tad įdomu ar jį galima išlavinti? Rašytojos nuomone, rašymas – tai Dievo skreplelis, kurį tau numeta arba ne. Rašymo stilių galima išlavinti, bet išmokti – turbūt ne, tai turi būti Dievo dovana.

Skaitytojams patiko ir tai, kad rašytoja savo tekstuose akcentuoja kvapą. Ji atviravo, kad jai svarbūs visi pokyčiai, bet uoslė – ypač. Anot jos, per kvapus galima pasakyti labai daug.

Sutikimo metu šiauliečiai sakė, kad autorės novelėse yra to, ką galima pavadinti magišku realizmu. Į išsakytą mintį D. Kalinauskaitė atsakė, kad galima ir taip suprasti. Tačiau iš tiesų jai labiau patinka įsiėdusi kasdienybė, skylanti kaip kiaušinis ar kevalas, kai žmogus, priėjęs liepto galą, ribinę situaciją, viską pamato kitaip.

Baigiantis susitikimui, šiauliečiai dėkojo už jiems skirtą laiką ir autorei palinkėjo niekada neužgesti ir savo kūriniais džiuginti kitus.

2017 05 26 11

Šiauliečiai autorei negailėjo klausimų.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų