„Laiptų galerijoje“ pirmą kartą buvo pristatyti klaipėdiečio menininko Algirdo Vadoklio darbai. Peizažų meistro darbų paroda „Be pavadinimo“ artima ir Šiaulių kraštui, nes vaizdai kasdieniški, keliuose užfiksuotos Kelmės rajono apylinkės. Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis A. Vadoklis savęs didžiu menininku nevadina, sakydamas, jog kūryboje yra techninių trūkumų, todėl neretai ant jo tapomos drobės gula net keli sluoksniai dažų, kol išgaunamas norimas vaizdas. Tačiau visi aplankę parodą supras, jog iš tikrųjų autorius kuklinasi.

„Nemėgstu rodyti savo darbų viešai, nes tada reikia apsinuoginti, o jei dar paroda personalinė, apsinuoginus darosi gėda, o ir už ko pasislėpti nėra. Tačiau jei mano darbai patiks šiauliečiams, kas žino, gal į Šiaulius sugrįšiu ne tik šios parodos pasiimti, bet ir kada atvešiu naują“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė autorius.

– Parodą į Šiaulius atvežėte pirmą kartą. Kaip galėtumėte save pristatyti?
– Šiuo metu esu klaipėdietis. Klaipėdoje gyvenu nuo 1983 metų, tačiau gimiau Vilniuje. Save vadinu meilės tremtiniu, kuris iš Vilniaus dėl žmonos persikėlė gyventi į pajūrį ir dėl to visai nesigailiu, nes žmona labai mane palaiko.

Esu Dailininkų sąjungos narys nuo 1999 metų, todėl dažnai dalyvauju grupinėse parodose, pleneruose. Parodyti personalinę parodą reikia drąsos. Viešai parodyti tris darbus lengva, o kai reikia pristatyti dvidešimt ir save apnuoginti prieš plačią auditoriją, darosi sudėtinga. Nemėgstu rodyti savo darbų viešai, nes tada reikia apsinuoginti, o jei dar paroda personalinė, apsinuoginus tampa gėda, o ir nėra už ko pasislėpti. Į Šiaulius atvežiau ir daugiau darbų, tačiau dalį išsivešiu, nes ne visi tiko.

O jei ne apie parodą, tai Šiauliuose kadaise gyvenau. 1989 metais mano žmona gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose, tačiau jau po mėnesio išvykome atgal į Vilnių. Galiausiai persikėlėme gyventi į Klaipėdą.

– Šiandien pristatote parodą „Be pavadinimo“. Kodėl būtent taip pavadinta paroda?
– Gal todėl, kad šioje parodoje eksponuojami darbai neturi vientisos tematikos. Šešiasdešimties metų jubiliejaus proga rengiau parodą Klaipėdoje, tai ją taip pat buvau pavadinęs „Be pavadinimo“. Tokiu pačiu pavadinimu pristatau parodą ir šiauliečiams.

– Ar buvo lengva parodai atrinkti darbus?
– Esu dailininkas, todėl man lengva atrinkti savo geriausius darbus, tačiau jų nebandau per daug derinti prie erdvės, kurioje jie bus eksponuojami. Jei būčiau architektas, tai galbūt atkreipčiau ir į erdvę dėmesį.

Esu vadinamas peizažo meistru, tačiau manau, jog toks pavadinimas yra per skambus. Aš figūrinių kompozicijų netapau. Esu peizažo mylėtojas. Man gamta įdomiausia, todėl ją tapau seniai. Mane žavi kintanti gamta. Kurdamas bandžiau tapyti ir miesto peizažą, tačiau nepavyko.

Geriausiai mano darbus įvardija tai, kad aš peizažą vadinu Dievo kūriniu, kurį aš atkartoju.

– Nuo 1987 m. dalyvaujate parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jūsų darbų yra įsigiję Lietuvos, Kanados, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Estijos kolekcininkai. Kaip vertinate savo pasiekimus?
– Mažai kuo išsiskiriu iš kitų menininkų, nes mano amžiaus dailininkai yra baigę tą pačią mokyklą, nors kiekvienas turime savo braižą, stengiamės būti unikalūs. Išskirtiniu menininku tikrai nesijaučiu. Kiekvienas eina savo keliu, o man atrodo, jog aš dar ieškau savo kaip menininko kelio. Galbūt kada nors jį rasiu.

Kai kurie yra nusipirkę mano darbų, tai jeigu perka, vadinasi, esu vertinamas. Be kuriuo atveju vien noro būti menininku nepakanka, reikia turėti gabumų, kuriuos skiria mums iš aukščiau. Smagu, kai žmonės moka suvokti meno reiškinius, juos gali analizuoti, tačiau nebūtinai visi turi būti tų darbų autoriai.

– Ar dažnai dalyvaujate grupinėse parodose?
– Man labai patinka dalyvauti grupinėse parodose, kai ateinu su trimis darbais ir stebiu, kaip jie atrodo, žiūrisi kitų autorių darbų kontekste. Grupinės parodos – tai labai smagus užsiėmimas ir daug geriau nei autorinės parodos.

– Piešiate metų laikams pavaldžius vietovaizdžius. Kuris metų laikas jums gražiausias ir kurį mieliau tapote?
– Man gražiausia gamta, kai lauke šviežiai pasninga. Nes tada labai lengva tapyti. Balta spalva... Išryškėja pilki tonai. Tokiu laiku tapyti peizažus man labiausiai ir patinka. Tačiau retai turiu galimybę užfiksuoti tokius vaizdus, nes žiemą mažai pasitaiko progų tapyti lauke. Net ir kai žiemą vyksta įvairiausi plenerai, jie dažniausiai organizuojami uždarose erdvėse, todėl to sniego mažai tenka matyti ir mano darbuose.

– Gamta ir miesto peizažas – pagrindinis įkvėpimo šaltinis.  Ar tiesa?
– Gyvenu mieste, todėl man labai patinka miesto architektūra: namai, stogai, gatvės vaizdai. Miesto vaizdai mane labai traukia, bet sakyčiau, kad dar nelabai pavyksta man tapyti miesto peizažus, kaip norėčiau, todėl labiau linkstu prie gamtos.

– Ar kūrybiniam procesui pakaktų dviejų spalvų, pavyzdžiui, mėlynos ir žalios?
– Mano kūryboje vyrauja šios spalvos, todėl manau, kad turėdamas tik dvi spalvas galėčiau ką nors nutapyti. Galbūt anksčiau ir būčiau sakęs, jog tiek spalvų per mažai, dabar užtektų ir tiek.

– Ar kada nors bandėte kitus tapymo būdus?
– Bandžiau abstrakcijas, tačiau geriau pavyksta peizažai. Bandžiau tapyti ir portretus, tačiau niekas tokių paveikslų neužsakinėjo, o šiaip sau niekas nenori pozuoti. Esu nutapęs šeimos narius, tačiau tuo ir baigėsi.

Darbų labai nekaupiu. Jei man kuris darbas nepatinka, tai aš visada jį užtapau ant viršaus. Yra net buvę, kad dirbtuvėje senais darbais krosnį kūrenome. Per laiką kai kurie darbai praranda vertę, atsibosta. Yra ir tokių, kurie po kiek laiko man jau nepatinka, todėl jų negailiu.

Tapymas – mano liga. Todėl kol gyvas būsiu, tol tapysiu. Manau, jog daug dar darbų manęs laukia ateityje.

– Kokia geriausia vieta tapymui?
– Daugelis galvoja, jog reikia tapyti tik gražias vietas. Tačiau tikras menininkas geriau rinksis nutapyti šiukšlyną, nei patį gražiausią gamtos kampelį. Reikia surasti tokią vietą, kompoziciją, kuri galėtų būti įdomi pačiam menininkui ir tada ją tapyti. Galima važiuoti į pačius gražiausius parkus ir juos tapyti, bet gali blogai baigtis tokie darbai, todėl mieliau renkuosi atkartoti savitai paprastesnius ir mano akiai gražius vaizdus.

– Išskirtinė vieta, kurioje teko tapyti?
– Tikriausiai labiausiai įstrigęs atmintyje yra pleneras Tolminkiemyje, kai gyvenome klebonijoje dešimt dienų ir tapėme Tolminkiemio apylinkes. Šis pleneras vyko prieš šešerius metus. Buvo organizuojamas specialiai K. Donelaičiui skirtas pleneras, į kurį vyko dailininkai iš Klaipėdos. Pati kelionė ir buvimas tame krašte padarė didžiulį įspūdį. Aplankiau labai gražų lietuvišką kraštą.

– Ar šiuo metu turite darbų, kurie dar nebaigti?
– Turiu darbų, kurie dar tik procese. Yra ir tokių, kurių negaliu įveikti jau seniai. Man labai sunku tapyti ant didelių drobių. Su šiuo sunkumu vis dar kovoju.

– Menas jums yra darbas ar pomėgis?
– Turbūt pomėgis. Darbiniais santykiais su menu nesu susijęs. Šiuo metu ieškau darbo. Tapyti pradėjau gana vėlai – po kariuomenės. Mano kaimynas labai gražiai piešė automobilius. Norėjosi jį aplenkti, todėl pradėjau mokytis piešti, mokiausi Dailės institute. Buvo labai geri mokytojai, kurie uždegė mus, todėl keli iš mūsų  grupės intensyviai tapo iki šiol.

Man visuomet įdomiausias buvo kūrybinis procesas, o ne pats rezultatas. Kūrybai reikia laiko. Galima darbą nutapyti ir per penkiolika minučių, tačiau prie kitų tenka prasikankinti net iki kelių savaičių. Turiu dirbtuvę, kurioje praleidžiu daug laiko. Visuomet stengiuosi kuo greičiau nutapyti patinkantį vaizdą.

Blogiausia tai, ką vieną dieną tapau, o kitą dieną jau tas darbas man gali ir nepatikti. Tačiau dėl to per daug nesujaudinu ir tapau ant viršaus. Todėl mano darbai daugiasluoksniai. Tai mano kūrybinė virtuvė. Kiti menininkai moka tapyti švariau ir iš pirmo karto, tačiau pats jaučiu, kad kai kur vieno sluoksnio dažų ir nepakanka, nes tada drobė tokia peršviečiama.

– Ar šeima skatina kurti?
– Džiaugiuosi, kad mane labai palaiko žmona. Ir šį kartą planavo kartu atvykti į Šiaulius ir padainuoti per parodos atidarymą, tačiau vežiau labai daug darbų, todėl mašinoje nebuvo vietos. Mano visa šeima myli meną. Sūnus nors ir turėjo gabumų dailei, tačiau susižavėjo muzika. Dabar jis yra profesionalus trimitininkas. Tikriausiai taip atsitiko, kad kai žmona laukėsi, daug dainavo. Tikriausiai dėl to sūnus ir pamilo muziką.

– Ar dailininkas gali iš meno užsidirbti?
– Sunkiai, nes rinkoje nėra pirkėjų. Mažai pažįstu žmonių, kurie galėtų oriai gyventi iš savo kūrybos, todėl ir man šiandien dailė liko tik pomėgis, nors studijuodamas tikėjausi, jog kada nors mano darbai bus įvertinti ir pinigine išraiška. Todėl teko užsiimti ir kitokia veikla. Klaipėdos universitete Mechanikų katedroje dirbau dėstytoju – gamybinio mokymo meistru. Man patinka varžtus sukinėti, todėl tokį darbą pasirinkau. Patinka ir variklių ar benzino kvapas, nors dar labiau man kvepia dažai. Neturiu dažams alergijos.

– Patarimai jauniems menininkams.
– Reikia ne tik noro būti išskirtiniais ir žinomais menininkais, bet ir daug darbo. Be to, manau, jog menininkui profesija skirta iš aukščiau. Jaunimui palinkėsiu kantrybės, nes pinigų iš šio amato uždirbti nepavyks, tačiau pats darbas labai malonus. Ypač jei yra kūrybinė mintis, reikia bandyti ją įgyvendinti.

– Be peizažų tapybos domitės ir automobilių sportu.
– Esu ralio fanas. Stebiu ralio krosus, kadangi pats šiek tiek nutuokiu apie automobilius, tačiau pačiam prie lenktyninio automobilio vairo neteko sėsti.

O gal aš visai ne menininkas, jei man mašinos patinka?  Bandžiau nutapyti ir krosą, tačiau nesigavo. Automobilių sportas itin dinamiškas, o tapyboje viskas stovi. Todėl tokiems momentams sudėtinga suteikti tapytą vaizdo efektą. Tiesa, yra ne kartą tekę ralio metu pamatyti gražią vietą, kurią nusifotografuoju ir vėliau nutapau. Esu ne kartą stebėjęs Kelmės ralį, tai ir Kelmės rajono vaizdų esu pritapęs.

V. Vadoklis  – peizažo meistras. Gamta yra pagrindinis menininko įkvėpimo šaltinis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Labai daug darbų, kuriuose yra užfiksuoti Klaipėdos miesto vaizdai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.