Rimanto Tomo Buivydo kūrybos paroda „Veidai (ne)pažįstami“ – dar vienas renginys iš ciklo „Laiptų galerijos“ Trijų Karalių dovanos miestui“.

Šis menininkas yra žinomas ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje ir užsienyje. Po grafikos studijų Valstybiniame Dailės institute (dabar Dailės akademija) atvyko į Šiaulius, kur dirbo vaikų dailės mokykloje, dėstė Šiaulių universitete. O dabar jį domina naujosios technologijos, kurias mėgina panaudoti savo kūryboje. Tradicinės tapybos ir naujųjų technologijų sintezė pristatytos šioje naujausioje menininko parodoje.

Pasak R. T. Buivydo, portretas – tai tik plokštuma, išmarginta dėmėmis, linijomis, taškais ir t. t., tik vizuali iliuzija. Autorius sąmoningai atsisakė veidų identifikavimo. Bet veidai – iškart atpažįstami.

– Kaip kilo idėja?
– Idėja formavosi seniai. O juk aš visuomet mėgau piešti būtent portretus. Pirmiausiai šioje parodoje žiūrovą pasitinka akademiniai, klasikiniai darbai. Nuolat ieškojau kuo įdomesnės išraiškos, techninių galimybių, tai ėmiau įvaldyti ir kompiuterį. Tapybinės grafikinės programos – antai fotošopas – tiek įtraukė, kad negaliu atsitraukti. Nenoriu nei ant popieriaus dirbti, nei ant drobės, nei raižinių kurti (mano specialybė – grafikas). Norėdamas perprasti visas galimybes ir tobulėti ėmiausi tokių portretų.

Principas – ar piešiu teptuku, ar pieštuku, ar kaltu raižyčiau –visuomet išlieka tas pats. O čia – tarsi tarpinė priemonė. Jau keletą metų su tuo dirbu. Sunku pozuotojų susirasti, taigi pasinaudojau šiuolaikine technika – televizija. Pastebiu, kad žmogus kalba ekrane, jį nusifotografuoju ir turiu medžiagą.

Žiūri televiziją ir panašu lyg su žmogumi kalbėčiau, jo ieškočiau. Taip ir išeina toks betarpiškas bendravimas  savyje-virtualioje erdvėje. Paskui, pasirodo, atsirado galimybės didelius formatus atspausdinti ir, žiūriu, kad jie labai gerą efektą suteikia. Matyt, ir toliau tęsiu.

– Tai atspausdinti darbai?
– Tai tapyba, tik atspausdinta. Tai padaryti galima ant popieriaus, ant plastiko, ant drobės. Taigi matote veidus. Kitų  herojų pats nepažįstu, žinau tik iš televizijos. Bet, kita vertus, interviu irgi yra bendravimas su žiūrovu. Jei esi aktyvus pilietis, esi įtraukiamas į tą patį pokalbį.

– Kiek veidų parodoje?
– Visi netilpo, norėjau šimto. Vieni mažiau pavykę, kitus norėjosi parinkti kaip geresnius, tad galerijoje atsidūrė maždaug šešiasdešimt.

– Kaip vyko atranka?
– Padaręs keletą kadrų, atsirenku geriausią. Vienam reikalingas fonas, kitam galbūt ne. Vis dėlto turiu nusistatymą, kaip „padaryti“ tą veidą – viename norisi imtis formos, kitame – pasitelkti dėmes, taškus. Kažkaip savaime išeina, virtualiai žmogų atskleidžiu įvesdamas spalvinę gamą, fono potėpius, kurie iš vidaus padiktuoja, ko nori. Kai „susiguli“ portretas laikmenoje, nusinešu į spaustuvę, tai reziumuoju, ar charakterį, kokį aš jį matau, įgyvendinimas atitinka.

– Jums labiausiai patikęs veidas?
– Man visi veidai gražūs, tiek moterų, tiek vyrų. Vaikų portretus nelabai mėgstu paišyti, nes mažiukai judrūs, neišeidavo net savo mažųjų nupiešti. O štai vyresnius yra lengviau „pagauti“.

Mane žavi labiausiai rašytojai, dailininkai, poetai, žurnalistai, režisieriai, istorikai... Bet konkretaus žmogaus, kuris man labiausiai imponuotų, patiktų, neturiu.

Kai turiu tokias plačias išraiškos galimybes, galiu kurti laisvais potėpiais, kartais potėpis būna labai greitas.

Gali portretą tobulinti taip, kaip studijoje, dirbtuvėse, lygiai taip pat – atsivertęs skaitmeninės tapybos ir grafikos darbus. Portreto nekankinu iki tobulybės, tai turi būti laisvas piešinys tarp graikos ir tapybos.

– Daug žinomų šiauliečių portretų.
– Žinoma, o kaip ir pačių „Laiptų“ galerijos vadovų nepadarysi….

– Jūs šiaulietis?
– Aš kilęs nuo Nemuno krašto, iš Jurbarko. Į Šiaulius atvykau po paskyrimo dirbti 1964 m. Nuo tada čia ir pasilikau.

– Ar žmogaus veidas gali papasakoti ką nors apie asmenybę?
– Man atrodo, kad turėtų.

– Ar tikite fenotipoligija?
– Nežinau. Tuo niekada nesidomėjau, nesu linkęs į tuos mokslinius dalykus ar filosofinius apmąstymus.

– Tapote priklausomas nuo technologijų?
– Bet juk grafika irgi yra technologija. Joje nieko nepadarysi, jeigu neturi spausdinimo preso. Plokštelė, ofortai, akvatinta, litografija – kiek technologijos reikia išmanyti. Litografiją irgi reikia atspausti. Spausdinami elementai nupiešiami litografiniu tušu arba litografiniu pieštuku.

Galima jais piešti tiesiai ant šlifuoto akmens arba litografiniame popieriuje. Dailininkas piešia ant akmens riebiu pieštuku, tuomet ėsdina spaudos formą rūgštimi. Litografiniame popieriuje sukurtas piešinys atspaudžiamas ant akmens. Analogija ir čia. Ir čia turi įvaldyti technologiją.

– Kaip pats jaučiatės technologijų pasaulyje?
– Man visa tai patinka. Esu techniškas žmogus, nuo pat jaunystės domėjausi automobiliais, motociklais, o pradėjau nuo dviračio. Visus technikinius dalykus, kurie egzistavo, norėjosi įvaldyti. Negaliu leisti, kad kiti kažką darytų – turiu pats padaryti.

Galbūt tai paveldėta iš mano protėvių. Senelis buvo statybininkas, jo nepažinojau, bet jis namus statydavo. O mano tėvo brolis turėjo „staliarnę“ – stalių dirbtuves, tai turėjo dvitaktį dyzelinį variklį, ten vandens, kuro pripildavo ir šis sukdavo obliavimo stakles. Darydavo duris, langus, tad aš visą vaikystę augau šalia tokių darbų.

– Be portretų, kokia dar meno forma jums artima?
– Tapau peizažus. Kai užbaigsiu šį portretų ciklą, vasarą imsiuosi naujo projekto. Bus tapyba, spausdinta ant drobės. Keletą jau pamėginau, manau, kad visai neblogai išėjo.

Bet dar reikia nusiteikti išraiškos paieškoms. Svarbiausia – neužsisklęsti ir neužbaigti profesinės karjeros. Dauguma  sėdi, nežino, ką daryti ir teisinasi, kad jau geriausia padarė.

Jauni menininkai visiškai kitaip dirba. Kartais taip, kad ir tapybos nėra. Pabaltijo tapybos bienalėje, pavyzdžiui, užuolaidomis-draperijomis ketvirtis salės tarsi remontui patiesta, tarsi dažant sienas, pritaškyta . Apačioje – ventiliatoriai, kažkokie daiktai. Tai ar čia tapyba, ar čia instaliacija, ar performansas?

Tapytoja, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Ridikaitė atkūrė XIX–XX a. Vilniaus laiptinių dekorą – keramines grindų kompozicijas Paradinių įėjimų, laiptinių aikštelių grindų piešinius, originaliu masteliu perkėlė ant plačiaformačių drobių. Bet ten ne tapyba. Trafaretą iškirpusi purškia ir plyteles imituoja. Įdomūs niuansai: atspaudi – ir tapyba.
Kiti sako, kad kompiuteris pats dirba – aš sakau, paimk ir padaryk, ir paaiškėja, kad nieko nedaro.

– Jeigu ne dailė?
– Tuomet architektūra.

Artūro STAPONKAUS nuotr.