Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius tituluojami populiariausiais XXI amžiaus keliautojais. Jų kelionės maršrutai po pasaulį nusidriekė nuo Meksikos iki Japonijos, nuo Afrikos iki Kinijos.

Televizijos žiūrovams puikiai žinomi žurnalistai, laidų vedėjai ir rašytojai atvyko į Šiaulius pasidalyti patirtais nuotykiais ir išgyventomis dramomis.

Kur gamtos didybė gniaužia kvapą? Ką skaniausio teko ragauti? Ar visur sutiksi lietuvį? Kodėl verčiau nesirinkti kelionių „viskas įskaičiuota“? Iki humoro vakaro likus kelioms akimirkoms apie visa tai papasakoja ant V. Radzevičius.

– Ar suskaičiavote kilometrus, naudotus automobilius ir t. t.?
– Esame suskaičiavę, kad apvažiavome beveik pusantro karto aplink Žemę sudėjus kilometrus. Artėjame prie antrojo rato. Kiek automobilių pakeista, nesame skaičiavę, nes buvo ir tokių, su kuriais važiuodavome vieną dieną, bet transporto priemonių buvo labai daug: dviračiai, automobiliai, motociklai, motoroleriai, laivai, jaučiai traukė vežimus ir buliai buvo. Transporto priemonių įvairovė didelė, nes per dešimt metų kilometrai įveikti visokiais būdais.

– Kuri transporto priemonė buvo patikimiausia?
– Iš tikrųjų, kad ir kaip keistai skambėtų, tai buvo mūsų vadinamoji „Snaigė“ – „Volkswagen Combi T2 automobilis“, kuriuo mes važinėjome po Andus. Ji skirta važinėti po paplūdimius, bet  devynis kartus įveikė kalnus. Tai labai kantri mašina. Greičio ji neišvysto, bet tikslo siekia gerai. Mes labai buvome įsimylėję šį automobilį.

Centrinėje Amerikoje buvo irgi tokio žanro automobilis, ir jis buvo tiesiog ilgai nenaudotas. Užtat kai jis įsivažiuoja, viskam ima veikti, o kai viską sutvarkai, tuomet jis važiuoja be gedimų. Iš pradžių reikėdavo ir variklį reguliuoti, ir šilumos nebuvo, kai važiavome į pačius Argentinos pietus, (artėjant prie Antarktidos, labai keistai skamba, kad važiuoji į pietus ir darosi labai šalta) nebuvo šildymo... Vis atrandi kažkokių ypatybių tame automobilyje. Bet taisymas yra mūsų kelionių dalis ir seni automobiliai visuomet garantuoja nuotykius. Nori nenori, kažkur atsiduri ir turi spręsti problemą.

– Kaip per kelionių maratoną patys pasikeitėte?
– Tapome ramesni. Tu turi reaguoti į situacijas, kuriose atsiduri, ramiai. Tiesiog nebesikarščiuoji, kai kažkas ištinka negera ir pasidarai žymiai ramesnis. Žmona net juokėsi – kai iš Afrikos grįžau,  tai dvi savaites nesikeikdavau laukdamas automobilių spūstyse. Po to rutina vėl įsuka į senas vėžes. Ir vėl viskas iš naujo.

– O praktine prasme?
– Tampi labai mobilus. Palaipsniui sumažėjo daiktų, kuriuos mes vežamės į kelionę. Palyginus, kiek į pirmą kelionę vežėmės daiktų ir kiek į paskutines, tai turbūt penkis kartus jų tapo mažiau. Kai supranti, ko labai reikia, tai praktiškumas atsiranda. Be to, jau moki planuoti kelionę, kelią, laiką.

– Prisistatote kelionių didmeistriais.
– Manau, kad lietuviai apskritai mėgsta keliauti ir labai daug tokių didmeistrių yra. Mes tikrai neturėtumėme būti išskirtiniai, tiesiog mūsų kelionių pobūdis toks, jog mus rodo per televiziją ir mus daugiau mato. Dėl to toks įvaizdis susikūrė.

O iš tiesų mes labai daug sutinkame keliaujančių lietuvių, net ir pačiuose atokiausiuose kraštuose. Tas posakis, kad visur sutiksi žvirblį, žydą ar lietuvį, yra labai teisingas. Netgi Mauritanijoje mes sutikome lietuvį, o Australijoje lietuviai turi gyvenvietes.

Visi lietuviai – kelionių didmeistriai. Skaičiumi maža tauta, bet, matyt, mėgstame blaškytis po pasaulį. Juk tai susiklostė istoriškai. Man būna didžiausias atradimas pamatyti kažkokius lietuvybės pėdsakus visai netikėtai ir toli.

– Kur žmonės svetingiausi?
– Svetingi jie buvo visur. Iš kelionių susidarė tokia išvada, kad visi žmonės yra žmoniški. Niekas tau nelinki blogo ir nesvarbu religijos ar skirtingi gyvenimo būdai. Visur mums daug padėjo. Galbūt dėl to, kad  kai kurie yra patys keliautojai. Bet vis tiek visi žmonės yra linkę padėti, jeigu kažkas ištinka.

Mums labai artimas pasirodė australų mentalitetas. Australijoje ir humoras, ir gyvenimo būdas, ir elgsena labai atitinka lietuvišką. Mes jautėmės ten labai normaliai. Australus visame pasaulyje pravardžiuoja kaimiečiais, jie iš tikrųjų yra išsaugoję gerąsias kaimo bendruomenių savybes. Japonijoje – visi mandagūs, perdėtai. Indijoje – labai smalsūs, kad jų tiesiog negali atsiginti. Bet iš esmės visi yra svetingi.

– Galbūt jie tokie, nes jūs lydi kameros?
–  Ne visada tos kameros mato. Per 10 metų mūsų filmavimo technika sumažėjo. Viskas skaitmenizavosi. Kai prisimeni pirmą ekspediciją, kokios buvo kameros ir kokias dabar naudojame, tai yra lyg diena ir naktis: dabar su jomis gali ir nardyti, ir į orą skraidinti ir t. t. Filmuojant kameros nelabai matosi, mes neišsiskiriame kaip filmavimo grupė, gal tik atkreipiame dėmesį lipdukais ant automobilio, vienodais marškinėliais. Žmonės pastebi, kad atvyko kažkokia komanda.

– Tai kiek iš viso yra jūsų kūrybinėje komandoje?
– Keturi. Kaip juokaujame – du yra talentų skyrius: aš ir M. Starkus, o du yra operatorius ir fotografas, kuriuos vaidiname kinofotoskyriumi. Kartais būna penktas. Kai keliavome  Pietų ir Centrinėje Amerikoje, prisijungė Argentinos lietuvis, nes ispaniškai gerai mokėjo – su anglų kalba kai kuriose šalyse neišsiversi.

– Buvo nemažai dramų ir kurioziškų situacijų?
– Mes net dieną atsimename. Tai buvo kovo 19-oji. Ir tai buvo Peru. Važiavome į Maču Pikču. Nutarėme keliauti ne traukiniu, o automobiliu, ir tai buvo klaida. Mes patekome į tokį kalnų keliuką. Tad Bolivijos Mirties kelias Camino de la Muerta pasirodė kaip vaikiškas atrakcionas... Mes važiavome 30 km visiškai ant bedugnės krašto, kai tuo metu iš kitos pusės driekėsi uola, siena, neturėjome kur dėtis. Automobilis „Snaigė“ nepritaikytas tokiais važinėtis tokiais keliais ir mums iš tiesų kilo pavojus gyvybei.

Šią dieną laikome antruoju gimtadieniu, nes dar sutemus įvyko trumpas jungimasis, dingo šviesos, švietėmės kamerų šviesomis. Tai buvo toks dramatiškiausias epizodas iš visų mūsų kelionių. Bet tai nereiškia, kad mes rizikavome specialiai, taip išėjo atsitiktinai.

– Su Martynu esate geri draugai?
– Atrodo, taip. Esame bičiuliai daugiau nei ketvirtį amžiaus – nuo maždaug 1991 m.

– Po viso turo tikriausiai tapote geriausiais bičiuliais?
– Žinoma. Mūsų dažnai žmonės klausia, ar konfliktuojame. Ne, mes tikrai nesipykstame ir, be to, vienas kitą atitinkame kaip in ir jang. Man atrodo, kad kelionėse svarbu, ne tik turėti su kuo pakalbėti, bet ir su kuo patylėti. Nebūtina nuolat šnekėti.

– Kaip šeima susitaikė su jūsų kelionėmis?
– Labai gerai. Pirmoji kelionė vyko būtent tokiu būdu – su savais automobiliais ir kai pats sau esi režisierius. Dabar neįsivaizduoju, jog kitaip galėčiau keliauti. Mano žmona taip pat keliauti pabandė su draugėmis. Jos išvyko į Maroką, ten išsinuomojo automobilį, tokiu būdu pakeliavo ir dabar kasmet taip keliauja.

Tokia kelionė turi labai daug privalumų – tu pats gali nuvažiuot ten kur nori, nesi pririštas, pakankamai laisvas nuo visko. Bet šiaip mano vaikai žino, kad tėtis kartą per metus išvažiuoja mėnesiui, bet aš parvežu jiems įspūdžių. Jie irgi įpratę.

– Kaip dabar įsivaizduojate savo atostogas užsienyje?
– Vieną kartą bandžiau pasirinkti tokią kelionę, kurioje buvo viskas yra įskaičiuota. Nepatiko. Verčiau jau kelionės, kuriose nėra nieko įskaičiuota. Kitaip tu esi avinėlis garde: viskas paduota, trūksta erdvės, veiksmo, emocijų. Žinoma, kiekvienam savo, gal kitam tiesiog patinka nieko nedaryti, bet man norisi aktyvaus keliavimo, pramogų ir panašiai.

– Kaip patyręs keliautojas ką pirmiausia patartumėte?
– Patarimas labai paprastas – pakilti nuo sofos ir keliauti. Nes dažnai žmonės tiesiog bijo žengti pirmą žingsnį, esą bus daug problemų, atsidursime ne ten, kur reikia. Kaip Šveikas yra sakęs, nėra taip, kad kaip nors nebūtų – vis tiek viskas išsispręs. Tiesiog reikia ryžtis.

– Jūsų manymu, savarankiška kelionė įdomesnė?
– Taip. Šiais laikais susirinkti informaciją nėra sunku, viskas prieinama, gali lengvai pasiruošti bet kokiai kelionei, sužinoti adresus, vietas, ypatybes, žmonių gyvenimo būdą išstudijuoti. Nes kelionėje svarbiausia yra pasirengimas, kuris užtrunka daugiausiai laiko. Kaip ir žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius yra sakęs, kelionė yra sunkiausias momentas, o pats geriausias laikas – prisiminimai apie ją.

– Tai kur yra vieta, kurioje nakvynė buvo smagiausia?
– Australijos požemių šachtose, ten visas miestelis yra opalų kasyklos, tad po žeme prikasta daug šachtų ir įrengti gyvenamieji namai. Vietname – namai ant polių, juose irgi teko nakvoti, Japonijoje miegi be baldų. Labai gera nakvynė buvo su „Snaige“ Patagonijoje, Pietų Amerikos regione, kai nakvojome lauke. Buvo labai žvaigždėta naktis ir dabar dar akyse stovi Pietų Kryžiaus ir visi kiti žvaigždynai, kurie buvo fantastiški. Sacharoje buvo irgi pakankamai keistas jausmas, kai matai Sacharos smėlynų, kopų kontūrus, o dangus atrodo kaip kino studijoje – tarsi netikras vaizdas, kuriame labai įdomūs šešėliai ir apšvietimas.

– Įspūdingiausia vieta?
– Dabar tokios negalėčiau išskirti. Pirma šauna į galvą didžiulis El Kalafato ledynas Argentinoje. Tai buvo kažkas neįtikėtino, kadangi jis skleidžia  garsus: ten visuomet kažkas traška, poška, lūžinėja, tokioje gamtos didybėje pasijauti labai mažas.

– Kas liko atmintyje iš laidų ciklo „Karibų ratai“?
– Nemėgstu vadinamųjų griuvėsių, kur viskas atstatyta, parengta turizmui. Bet radome senąsias civilizacijas džiunglėse Meksikoje, Jukatano pusiasalyje. Miškuose – mažos senosios majų šventyklos. Ten atsidūrėme saulei leidžiantis, nebuvo nė vieno žmogaus, girdėjosi džiunglių garsai. Ir kai tokiu metu žvelgi į tas šventyklas, aplanko keistas jausmas, tarsi prisilietei prie tūkstantmečio, atsidūrei kelionėje laike. Juk kažkas tą pirmą akmenį padėjo prieš kelis tūkstančius metų.

– O koks ragautas patiekalas paliko įspūdį?
– Visokių keistenybių esame prisiragavę – vabalai, lervos, kirminai. Ir visa tai nieko nieko jau tokio. Bet asiliena, karvės gerklė (ir ją teko ragauti), kiaušinis su embrionu, išvirtas Vietname, kobros širdis ir kraujas...

Dažnai skonis strigdavo gerklėje. Kalbant apie skanumą, tai skaniausia buvo lėtai apie 40 min. krosnyje kepta jūrų kiaulytė – kokių dviejų kilogramų „žiurkikė“. Anduose gyvendama ji ganosi labai geroje žolėje, tad jų mėsa labai skani, už triušį kur kas skaniau. Manėme, kad pasifilmuosime ir viską paliksime, bet suvalgėme viską iki paskutinio kauliuko.

– Kelionių laidų projektas, knygos, humoro vakarai. Kas toliau?
– Ateina nauji metai, kurie kartais tampa simboline riba. Sakiau, kad šiais metais ramiai pagyvensiu, bet vis tiek įsisuki į kitus projektus ir reikalus. Šiandien nieko neplanuoju, dabar stengiuosi gyventi šia diena. Kiekviena diena yra pati svarbiausia.