Praėjusį savaitgalį Lietuvos vardas vėl nuskambėjo Europoje – mūsų jaunimo (iki 20 metų) krepšinio rinktinė pasidabino Europos čempionato sidabro medaliais. Iki finalo nužygiavę lietuviai jame 55:68 nusileido Ispanijos komandai.

Europos vicečempionais tapusių Lietuvos krepšininkų gretose žaidė ir šiaulietis Laurynas Birutis.

18-metis 213 cm ūgio krepšininkas Šiauliuose nėra dažnas svečias. Šiuo metu L. Birutis gyvena Kaune ir rungtyniauja Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipoje. Tačiau mums vis tik pavyko susitikti su iš Helsinkyje (Suomija) pasibaigusio Europos jaunimo krepšinio čempionato pirmiausia į gimtąjį miestą grįžusiu aukštaūgiu.

Tad su L. Biručiu pasikalbėjome ne tik apie Europos čempionatą, iškovotus sidabro medalius, bet ir apie tai, kas jį paskatino pasirinkti krepšininko karjerą, ko jam teko atsisakyti dėl šios sporto šakos, svajones bei ateities planus.

Džiaugsmas atėjo, kai užkabino medalį
L. Birutis šiais metais į Europos čempionatą vyko jau ketvirtą kartą. Prieš ketverius metus jis žaidė 16-mečių rinktinėje, vėliau dvejus metus iš eilės rungtyniavo 18-mečių rinktinėje, o šiais metais pergalių siekė 20-mečių rinktinėje.

Pasak jaunojo krepšininko, pirmosios dvi išvykos su rinktinėmis nebuvo labai sėkmingos, su medaliais grįžo tik pernai ir šiemet. Prieš metus Graikijoje vykusiame Europos jaunių (iki 18 metų) čempionate laimėjo bronzą, o šiemet Helsinkyje (Suomija) praūžusiame Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionate iškovojo sidabrą.

„Žinoma, kad tapus Europos vicečempionais nuotaikos labai geros. Iš tiesų to medalio gal ir tikėjomės. Juk visą laiką iš Lietuvos jaunimo rinktinių visi tikisi medalių, tad mes ir patys važiavome to siekti. Aišku, gal to liūdesio po finalo, kai pralaimėjome ispanams, truputį ir buvo. Tačiau kai ant kaklo užkabino sidabrinį medalį, tai atėjo ir tas džiaugsmas“, – įspūdžiais dalijosi aukštaūgis.  

Kalbėdamas apie pralaimėtą finalą Ispanijos krepšininkams L. Birutis svarstė, jog gal lemiamoje kovoje jiems pristigo jėgų: „Mes pusfinalyje, mano manymu, žaidėme su viena geriausių šios kartos komandų. Turkai laimėjo 16-mečių, 18-mečių čempionatus ir tik dabar pirmą kartą pralošė.

Manau, kad Turkija buvo viena rimčiausių komandų, kurioje trys ar keturi žaidėjai jau yra žaidę Eurolygoje. Tad kaip jau sakiau, tikriausiai labai daug jėgų atėmė tas pusfinalis. Na, ir šiaip per finalą mums nepakrito tie metimai, ispanai aktyviai gynėsi, tad taip ir gavosi.

O šiaip dar norėčiau pasidžiaugti ir tuo, kad mūsų palaikyti iš Lietuvos atvažiavo tėvai, į varžybas atėjo ir Suomijos lietuvių. Taigi tas palaikymas tikrai jautėsi. Smagu žaisti, kai jauti, jog kažkas už tavęs dar stovi ir tau ploja.“

Paklausus L. Biručio ar tiesa, kad geriau likti tretiems nei užimti antrąją vietą, krepšininkas atsakė, jog finalą pralaimėti iš tiesų yra labai skaudu. Tačiau nurimus emocijoms ta antroji vieta saldesnė nei trečioji.

Pasekė tėčio pėdomis
Jaunasis krepšininkas neslepia, kad meilę krepšiniui jam įskiepijo tėtis – praeityje garsus Lietuvos krepšinio lygos krepšininkas Sigitas Birutis.

„Mano tėtis žaidė krepšinį, tad nuo mažens būdavau toje krepšinio salėje. Stebėdavau varžybas, iš rankų nepaleisdavau krepšinio kamuolio, tad ši sporto šaka man taip ir įaugo į kraują“, – apie nuo mažumės krepšinio salėje praleistas dienas kalbėjo aukštaūgis.

Pirmuosius kaip krepšininko žingsnius L. Birutis žengė Šiauliuose. Treniravosi pas Saulių Jucevičių. Tačiau baigęs devynias klases jaunasis krepšininkas išvyko į Vilnių, kur praleido metus. Dabar L. Birutis jau antrus metus gyvena Kaune, kur lieja prakaitą Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipoje.

Be to, šiais metais aukštaūgis baigė Kauno „Varpo“ gimnaziją, o jo ateities planuose ne tik profesionalaus krepšininko karjera, bet ir studijos Vytauto Didžiojo universitete.

„Baigęs devynias klases iš Šiaulių išvykau dėl sporto. Tiesiog didesniame mieste – didesnės galimybės. Pakeiti aplinką, susipažįsti su naujais žmonėmis, nauji treneriai. O kuo daugiau turi vis kitų trenerių, tuo daugiau pasiimi informacijos“, – teigė krepšininkas.

Į Šiaulius pasak L. Biručio, jis grįžta gan retai. Tik tuomet, kai randa laisvo laiko – kartais kartą per mėnesį, kartais dažniau, o kartais ir rečiau.

„Mano visas gyvenimas – varžybos, treniruotės. Tad to laisvo laiko nėra daug. Tačiau kai tik pasitaiko proga, stengiuosi parvykti į gimtąjį miestą“, – tvirtina aukštaūgis.

Krepšinis – visas gyvenimas
L. Birutis prisipažįsta, kad krepšinio varžybos ir treniruotės atima ne tik daug jo laisvo laiko, tačiau dėl to jam teko atsisakyti ir linksmybių, kuriomis džiaugiasi jo bendraamžiai.

„Meluočiau jei sakyčiau, kad dėl krepšinio man nieko neteko atsisakyti. O dabar ypač atėjus vyresniam amžiui visi draugai vaikšto į vakarėlius ar dar kažkur, o man nelabai tam lieka laiko. Per dieną dažniausiai turiu po dvi treniruotes. Na, o po jų dar reikia skirti laiko ir atsistatymui, ir miegui.

Tai sezono metu mano diena prasideda nuo rytinės treniruotės, po to, kai mokiausi, kiek spėdavau dar nuvažiuodavau į mokyklą, o po mokyklos laukdavo vakarinė treniruotė. Pasibaigus vakarinei treniruotei jau praktiškai reikia eiti ilsėtis“, – apie įtemptą savo dienotvarkę sezono metu kalbėjo jaunasis krepšininkas.

Vis dėlto, anot L. Biručio, tai, jog visas jo gyvenimas sukasi tik apie krepšinį, jam patinka. Jis gyvena krepšiniu, yra visiškai atsidavęs šiam žaidimui, tai – jo aistra.

O prakalbus apie krepšininko svajones, L. Birutis neslėpė, kad jos pačios aukščiausios. Tad žinoma, jo svajonė būtų kažkada žaisti NBA.

Tačiau anot aukštaūgio, svajoti, aišku, galima, bet viskas priklauso nuo įdėto darbo: „Kiek įdėsi darbo, tiek ir turėsi. Tas ateities klubas priklausys nuo to, kaip žaidi. Savaime aišku, kad kuo geriau žaisi, tuo aukščiau kilsi. Taigi reikia daug dirbti. Kiekvieną dieną pasiimti kažką naujo, kažką naujo išmokti, kad neateitum kitą dieną toks pat, koks buvai vakar.“
Na, o kadangi šiuo metu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė įnirtingai ruošiasi Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, paklausėme L. Biručio, ką jis prognozuoja mūsų Lietuvos krepšininkams.

Aukštaūgis kol kas kabinti olimpinių medalių lietuviams neskubėjo: „Dar tikrai sunku kažką prognozuoti. Be to, ir tos išankstinės prognozės ne visada pasiteisina. Aišku, norėtųsi, kad lietuviai pasirodytų kuo geriau, tačiau bus kaip bus. Medalių dar nekabinsiu, bet būtų labai gerai“, – teigė L. Birutis.