Šiais laikais išsirinkti gerą skaitinį – nelengva užduotis. Apsilankius bet kuriame knygyne akys raibsta nuo knygų pasiūlos. Įsigiję modernios literatūros kūrinių kartais nusiviliame, nes ten kažko nerandame. Tuomet vėl atsigręžiame į klasiką. Kodėl klasikinė literatūra dar ir šiandien aktuali? Ar atsigręžę į praeitį geriau suprantame dabartį? Į šiuos klausimus atsako Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas.

– Klasikiniai filosofai Platonas ar Aristotelis gali paveikti šių laikų skaitytojų mąstymą?
– Tiek Platonas, tiek Aristotelis atveria vaizduotę, amžinas galimybes. Vaizduotė yra reikalinga, kad turėtumėme vaizdinį, per kurį galėtumėme kažką suvokti. Kitaip tariant, vaizdinys pateikia tam tikrą suvokinį, bendrą pavidalą, schemą, iš kurios mes ir susidarome bendrą vaizdą.

Iš kitos pusės, šie minėti filosofai mums parodo teorinio mąstymo galimybes. Tai yra mąstymo atotrūkiai nuo emocijų, emocijų apibendrinimo, abstraktaus mąstymo. Vis dar gajus požiūris, kad teoretizuoti, atsiduoti vaizduotei, reiškia atsiduoti fikcijai, nuklysti į iliuzijas ar fantazijas. Žmogus fantazuoja ir dėl nepasiekiamų dalykų leidžiasi į tam tikrą iliuzinę kelionę, kurioje kažką kompensuoja. Platonas ir Aristotelis mums parodo žmogaus bandymą suprasti pasaulį, suvokti, kas yra pasaulio pagrindas, ant ko laikosi pasaulis. Kiekvienas žmogus šiuos bandymus daro, nepriklausomai nuo išsilavinimo, interesų, kitų galimybių. Kitaip tariant, mes kasdienybę teoretizuojame, tik nereflektuojame, nefiksuojame.

Abu filosofai pateikia įžvalgas, tačiau tai tėra idėjos. Platonui tai proto apibendrintas produktas, o Aristoteliui – loto forma, amžinas ginčas. Iš kitos pusės, tiek Platonas, tiek Aristotelis atveria aibę kitų dalykų. Pavyzdžiui, Aristotelis atskleidžia dvi kitas labai svarbias sferas: etiką ir politiką. Anot Aristotelio, politiką mes galime suprasti, jeigu perprantame etosą. Kitaip tariant, bendrus papročius, iš kurių galime identifikuoti savo būdą, charakterį, interesą, paklydimus, aistras ir kitus dalykus. To nesuvokę, mes nesuprasime žmonių elgesio nukrypimų į vieną ar į kitą kraštutinumą. Aristotelis kaip tik kalba, jog tų kraštutinumų reikia vengti, kad išliktumėme aktyvūs ir patys savimi.

Tuo tarpu politiką Aristotelis apibrėžia kaip dvi sferas. Kaip mokslą, valdžios, teisės, ekonomikos teoriją. Kita sritis – mūsų kasdieniniai pastebėjimai. Kaip elgesį pastebime, vertiname, moralizuojame, priimame ar atmetame. Lygiai tas pat vyksta ir politikoje. Sakome, kad elgesys yra normalus arba ne. Todėl galima sakyti, kad politikuoja kiekvienas žmogus. Mes matome politikos erdvę, areną, polį tame, kur gyvename šiuo metu, socialiai kalbant, tai mūsų bendras pasaulis. Tačiau čia yra dar vienas niuansas. Kasdieniai pastebėjimai leidžia žmogui atskleisti arba pamatyti įvairiausias valdymo intrigas, valdymo būdus arba tam tikras manipuliacijas: įtakos darymą, įtikinėjimą, naudos siekimą ir pan. Aristotelis savo veikale „Politika“ aprašo gausybę elementarių pavyzdžių, kurie yra prieinami kiekvienam žmogui. Iš šių pavyzdžių mes matome, kad politika yra ne tik mokslas, bet ir menas, ne tik technologijos, bet ir pastebėjimai.

Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi kasdienį pastabumą, daro tam tikrus apibendrinimus, bet mes pasiduodame tam tikroms savo žinojimo manipuliacijoms. Mus apgauna ankstesnis žinojimas, kuriuo mes naiviai tikime. Mus kažkokia informacija pasiekia per gandus, per sugedusio telefono principu iškreiptą komunikacinę schemą ir mes informacijos nebenorime patikrinti. Teorinis arba filosofinis mąstymas siūlo dvi iš esmės banalias procedūras: sintezuoti padrikas žinias, jas išgryninti arba analizuoti. Antroji procedūros dalis – kritinis mąstymas.

Platono dialoguose pagrindinis personažas yra Sokratas. Jis stumia, veda kažkokį teiginį, teoriją. Redukuoja ją iki kraštutinumo arba absurdo ir parodo, kad mūsų turimi kasdieniai įsitikinimai nėra vaisingi, jog mes esame pasidavę įtikinimui ar iliuzijoms, todėl reikėtų išgryninti esmę. Tas esmės išgryninimas yra logosas, esmės išgryninimas per išsakymą, kalbą. Kasdien mes kažką pagauname, bet tai yra pusiau mintis, kasdien bandome kažką išgryninti, bet tai yra kažkas netikra, neaišku. Vėliau tuo vadovaudamiesi darome labai daug klaidų. Platonas ir Aristotelis kalba, kiek mes jau esame padarę klaidų, kiek jų dar nesupratome. Dėl to mes negatyviai save užprogramuojame, užsikeliame ant bėgių ir jais važiuojame nematydami, ar tai yra teisingas kelias ir pan.

– Galbūt šiuolaikinė literatūra, priešingai nei klasikinė, labiau tinkama greitam vartojimui?
– Į modernią literatūrą mes turime žiūrėti kaip į tam tikrą mediją. Nuo mūsų techninio ar nuo technogeninio atradimo priklauso, kaip mes suvokiame arba traktuojame pačią literatūrą. XIX–XX a. romantizmas, medijų prasme, yra sudėtinga vaizduotės technika. Šiandien informacinių technologijų eroje, informacinėje, vartojimo visuomenėje mes esame paveikti galingų technogeninio mąstymo srautų, kai daug ką bandome supaprastinti, paversti mašininiu vertimu, mašininiu apibendrinimu. Iš tiesų nemažai dalykų mes nesuprantame. Žinoma, šiandieninė gera literatūra duoda ne mažiau peno mąstymui. Filosofija ir atsiranda iš konkurencijos su literatūra. Platonas ir Aristotelis kovoja su Homeru. Kitaip tariant, konkuruoja su pasakojimais. Tai bandymas mitą išversti ir redukuoti į paprastą kalbą. Grožinė literatūra yra labai svarbus dalykas, bet to neužtenka. Per naktį galima perskaityti 800 puslapių romaną ir iš ryto mes nieko nepapasakosime, nes romanas mus užmigdė.

Teorinis mąstymas yra būdravimas, sąmoninga būsena. Protas veikia, nemiega, nėra numarintas ar užmigdytas. Veikiant jautrumui mintis bando save išgryninti, aprėpti, apibrėžti, aprašyti ir iš to gaunasi kiti labai svarbūs dalykai. Nepriklausomai nuo to, kokioje eroje mes gyvename, kokie yra technogeniniai ar socialiniai pasiekimai.

Nepriklausomai nuo to, kokia yra gerovė, kritinis mąstymas yra reikalingas. Tai atsakymas į tai, ar antikoje įsitvirtinę dalykai nėra pasenę. Jie yra amžini ir pastovūs. Skirtumas tik tas, kad ten mintis sintezuota, informacija sutelkta, suspausta. Visa tai kiekvienas bando išsiversti į sau suprantamą kalbą. Einant link filosofijos reikia surasti savo vertimo būdą. Iš kitos pusės, minties yra visur. Filosofija atsiranda ne tik iš filosofijos. Filosofija gali būti socialinė, medicinos ir tai nėra banalūs pasvarstymai apie sveiką gyvenseną, tai amžini klausimai, kuriuos svarsto ir Platonas bei Aristotelis.

– Kaip surasti savo vertimo būdą?
– Filosofija yra dialogas dviejų skirtingų logosų, esmių suderinamas. Skaitydamas knygą bandau suprasti savo logosą, esmę suderinti su tuo, kas užrašyta. Skaitant gali atsirasti dialogas. Apskritai dialogo pagrindas yra gyvas pokalbis. Galiu kalbėti su Platonu ir Aristoteliu, galiu gręžtis į tradiciją, bet galiu kalbėti, samprotauti su tuo pašnekovu, kuris nori kalbėti, diskutuoti.

Šiandieninė diskusijų kultūra yra pakankamai barbariška. Dar ir šiandien solidžių diskusijų, analizių mes negauname. Mes dar nemokame arba nenorime diskutuoti. Pasiklausykime į gatvės šnekas. Ten yra šūkaliojimai, rėkavimai vietoj to, nėra bandoma suprasti, ką kitas dialogo dalyvis man bando pasakyti. Pašnekovas – tai nebūtinai guru, visų tiesų atskleidėjas. Dialogas gali kilti iš lygiaverčio pokalbio, kuriam reikalingas lygiavertis pašnekovas.

Filosofija yra visų dogmų, išankstinių principų iškėlimas į dienos šviesą ir bandymas visa tai perrinkti, išsiaiškinti. Siekiant kažką suprasti, pirmiausia reikia leistis į kitas procedūras, gryninti, tikslinti. Tuomet susidaro ratas, kai einame nuo dalies prie visumos ir vėl grįžtame. Nuo analizės einame prie sintezės, žiūrime ar nebuvo klaidų, skubotų apibendrinimų, kažko nepastebėto, išleisto iš akių. Kitaip tariant, tai yra lėtas pokalbis. Visi šie įvaldyti dalykai yra dalykai, kurių mes jau nebepamiršime, kurių niekas neištrina. Tai nėra tai, ką mes nešiojomės kaip negyvą žinojimą. Tai gyvas žinojimas ir gyvas intelektas. Žinoma, tie svarstymai kai kada yra sunkūs, skausmingi, nelabai patogūs, bet suprasti šiuos dalykus  – vadinasi, juos aprėpti, o aprėpus – valdyti.

Kai kada tai yra ne valios, susikaupimo klausimas. Tam reikia ilgo laiko, mintis reikia išlaisvinti nuo kažkokių interesų. Būtent tai ankstyvoji filosofija apibrėžia kaip pakylėjimą, ekstazę. Ne religinę, kulto ar apeigų metu inicijuotą ekstazę, bet kaip minčių išgryninimą, užskaidrinimą, atitrūkimą nuo kasdieninės, empirinės patirties. Čia katarsis įvyksta kitu pavidalu. Ne fiziologiniu, ne estetiniu, bet katarsis įvyksta loginiu pavidalu, mintis nuskaidrėja, tampa aiški ir matoma. Tarsi išsivaduoja iš visų drumzlių, prietemų ir šešėlių.

– Kiek svarbu klasikiniuose kūriniuose atrasti kažką naujo ir savito?
– Reikia išdrįsti tai padaryti. Žmogus labai dažnai kalba ir nereflektuoja, nesuvokia, neseka savo minčių. Kalba ne tik bet ką ir bet kaip, bet nenori suprasti išsiliejusio žodžio srauto, neina paskui jį, nebando artikuliuoti, sisteminti, srauto stabdyti ar valdyti. Retorika išauga iš sofistikos, o tai nėra vien negatyvus dalykas. Iš čia atsiranda aibė lingvistikos, kalbos teorijos atradimų, vėlesnės retorikos, iškalbos galimybių. Mąstyme yra kitos svarbesnės procedūros, tai bandymas pasiekti absoliutų skaidrumą, aiškumą. Mintis be kalbos yra negalima, bet kalba turi aibę grožybių, ekspresinių funkcijų, čia kalbos įtaiga. Kalboje tada reikia atskirti du dalykus: ar kalba ir žodžiai, atspindi, ar yra adekvatūs nusakomam dalykui. Čia iš logoso gimsta logika. O logika yra supratimas, kokias klaidas mes darome. Žmogui logika yra reikalinga, kad nepasiduotumėme ir mūsų kažkuo neįtikintų.

Įtikinėjimo eroje, kurioje mes gyvename, yra labai svarbūs ir tie greiti, trumpalaikiai įtikinėjimai, kuriems mes nuolat pasiduodame. Informacine prasme – tai yra perėja į kasdienines sąveikas, ritualus. Lygiai taip pat žavesiui, iliuzijoms, grožio įtaigai paklusdavo visų erų ir epochų žmonės. Tame nėra kažko savaime negatyvaus, esmė – ar aš tai suvokiu, ar ne. Plačiau žiūrint žmogus nėra vien racionali būtybė.

Graikai turėjo puotą, vyno apeigas, iš kurių ir kilo filosofija. Vėliau diskusija perauga į tai, kad viso to atsisakoma. Po tos puotos Sokratas išeina lyg būtų vyno neragavęs ir toliau diskutuoja kitur. Puota reiškia empirinių priemaišų, kasdienių interesų atsisakymą. Tai bandymas atsiriboti nuo nereikalingos patirties ir sau palikti tą patirtį, kuri yra tikrai reikalinga. Tačiau, deja, mes esame linkę priimti gatavą informaciją kaip pusfabrikačius. Tai visų laikų iliuzija, nepriklausomai nuo to, kokioje epochoje gyvename: niūrioje, atsilikusioje ar modernioje, technogeniškai išsivysčiusioje.

– Ar šiais laikais filosofai dar reikalingi? Galbūt užtenka tik istorinius faktus gebančių analizuoti istorikų?
– Istorikai yra metraštininkai, o metraštis yra reikalingas. Aristotelis poetikoje atsako į tą klausimą labai paprastai. Reikalinga poezija, o ne istorija, nes istorija sako taip, kaip buvo. Tuo tarpu poezijoje atsiskleidžia galimybės, kaip galėjo būti. Atsiremiant į tai galima sakyti, kad reikalingas kritinis mąstymas, nesuinteresuotas, o tai duoda filosofija. Iš kitos pusės, filosofija atveria vaizduotę. Teorinis mąstymas yra visų išradimų dalykas. Siekiant suprasti, kas buvo metraščiuose atrasta, išrasta, mums reikia „metaistorijos“. O „metaistorija“ yra bandymas suprasti, kokiu būdu metraštininkai rašė, konstravo, kokiu būdu praeitis padeda suprasti dabartį.

Remiantis Haidegeriu, mes bėgame iš dabarties ir norime nuspėti ateitį genami baimės, jaudulio, netikrumo. Mes vengiame dabarties, bet mums reikia suprasti praeitį. Nyčė sako, kad kai kada istorijos gali būti per daug. Kai kada istorija gali virsti balastu, tada ji tampa nepakeliama našta. Sulaužę stuburą, mes nebegalime aktualizuoti reikalingų dalykų.

Senienos ar antikvariatas, muziejus su išstatytais eksponatais vis dar yra tarsi nieko vertas dalykas. Tai aktualizuoti, perkelti, paversti reikalingu dabarčiai yra labai sudėtingas dalykas. Iš tiesų muziejų archyvų privilegija yra ta, kad ten yra aruodas, lobynas, kurį atvėrę, supratę galime įvertinti. Pačių istorikų pastangų čia neužtenka, nes istorija dar yra tam tikra metodologija. Ilgą laiką istorija vadovaujasi vien gamtamoksline metodologija, linijiniu mąstymu. Tačiau šalia linijinio mąstymo dar yra ciklinis, ratu besisukantis mąstymas, kuris sako, kad tam tikru metu mes sugrįžtame prie to paties, nėra jokio progreso, absoliutaus vystymosi. Šalia to eina regresas ir kiti dalykai. Istorijos mums nepakanka, mums reikia supratimo. Aiškų, skaidrų supratimą filosofija kaip tik ir duoda. Kitaip tariant, filosofija nėra kažkokia visažinystė, visraktis, atveriantis stebuklų, lobių kambarį ar skrynią. Tai galimybė, kurią kiekvienas žmogus turi, tik ją reikia išlaisvinti. Kaip tai padaryti, yra kitas klausimas. Švietimas, savaime apšviestas protas dar nieko neduoda. „Ciniškojo proto kritikoje“ mintis išsakyta labai paprasta. Apšviestas protas yra ciniškas ir žmogus ciniškai pradeda tuo didžiuotis. Tai visų pažeminimų, patyčių erdvė ir t. t.

Filosofija išvaduoja iš iliuzijų. Jeigu norime gyventi iliuzijose: nemąstykime, pasiduokime komandoms, nurodymams, direktyvoms, supaprastinkime savo veiklą iki mechanikos. Arba pasirinkime kitą kelią: likime gyvi, organiški, vitališki. Mąstykime, veikime patys, inicijuokime save, atraskime, išraskime, naujai sudėliokime, gyvenkime kūrybingą gyvenimą. Šalia kritinio mąstymo filosofija atveria neribotas kūrybinio mąstymo galimybes, kuris mums labai reikalingas šioje epochoje.