Humanitarinių mokslų daktarė, eseistė ir vertėja Dalia Staponkutė trumpam sugrįžo į gimtuosius Šiaulius. Ji Kipro universitete daug metų dėsto vertimo teorijos kursą, o Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institute literatūrologijos magistrantams šiuo metu dėsto kūrybinį rašymą ir vertimą. D. Staponkutės naujas esė romanas „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ pernai pripažinta kūrybiškiausia metų knyga, o šiemet nugalėjo „Metų knygos“ rinkimuose. Niujorke D. Staponkutė išleido monografiją apie iškilų JAV lietuvių kilmės filosofą Alphonso Lingį, taip pat yra išvertusi į lietuvių kalbą ne vieną graikų ir anglų literatūros klasiką. Tad kalbamės – kaip jai sekasi dirbti ir kurti, kaip atrodo Šiauliai kaskart vis sugrįžtant. O kaip Lietuva? Kokie mes?

– Pavyko netikėtai atvykti į Knygų mugę. „Privertė“?
– Ne, neprivertė. Iš tikrųjų nelengva, būnant toli nuo Lietuvos, per tokį trumpą laiką apsispręsti – vykti ar ne. Reikėjo suderinti ir paskaitas, ir darbą. Tačiau bičiuliai iš Lietuvos įkalbėjo, padėjo, parėmė, pasirūpino mano nakvyne ir susiklostė kelionei palankios aplinkybės.

– Kuo jūs dirbate? Gal pasikeitė jūsų pareigos?
– Jau labai seniai dirbu Kipro universitete ir dėstau vertimo teoriją magistrantams. Dėstau angliškai ir graikiškai apie graikų-anglų literatūrų sąveiką. Taip pat tiriu amerikiečių kelionių literatūrą. Mano tyrimų objektas – anglų kalbos kismas globalizacijos epochoje. Kalbos kismo drama vyksta ne tik atskirose nacionalinėse kalbose, bet ir globalų mastą įgavusioje anglų kalboje. Ši kalba irgi išgyvena ir virsmus, ir netektis, ir t. t. Mane labai domina ir graikų literatūra, eseistika – tai šaltinis, iš kurio verčiu. Graikų ir lietuvių – unikali kalbų pora literatūros vertimui, su kuria dirbdama aš nuolatos atšviežinu, pagyvinu savąją, pakeliu ją į aukštesnį literatūrinį lygmenį. Vertimas suteikia kūrybinės energijos, padedančios man neprarasti gimtosios kalbos jausmo.

– Kokia drama vyksta anglų kalboje?
–  Tai – gal labiau akademinė diskusija. Anglų kalba paplito po visą pasaulį, žmonės visose šalyse vis daugiau kalba angliškai. Vis dėlto ji laikoma labiausiai „nukentėjusia“ kalba, kurion natūraliai pateko itin daug įvairiausių naujadarų, žargonų, nešvankybių. Visi šie virsmai anglų kalboje ir parodo globalizacijos proceso dabartį, ateitį, padeda suprasti, kodėl imame kalbėti kodais.

Pavyzdžiui, aš tiriu keliaujančių amerikiečių rašytojų patirtis, susijusias su jų gimtąja anglų kalba, ir tai, kiek ji padeda kelionėje į tolimų regionų šalis. Autoriai iš vadinamojo „globalizacijos centro“ – Šiaurės Amerikos – nuvykę į Euroazijos šalis nustemba, kad jiems nelengva susikalbėti su vietos gyventojais. Globalios kultūros žmonės, susidūrę su didžiule ir nepažįstama kultūros erdve, aprašo savo patirtis. Man labai įdomu, ką jie parsiveža „atgal į centrą“ – jų asmeniniai išgyvenimai, apmąstymai apie vertimą tarp kultūrų, kūno kalbos aprašymai. Tarp tokių autorių – ir lietuvių kilmės JAV filosofo Alphonso Lingio tekstai. Kitaip tariant, jei anglų kalba yra pasaulyje dominuojanti, nereiškia, kad joje nėra dramų, virsmų ir kalbos irimo. Sakoma, kad anglų kalbos iš viso neliko. Pavyzdžiui, britų intelektualai dejuoja, kad nebeįmanoma sukurti normalaus teksto – jų šnekamoji anglų kalba tiek pakitusi, kad sunku ją „suvaldyti“ ir literatūroje.

– Jūsų lietuvių kalba labai švari, nėra jokio užsienietiško akcento.
– Taip yra tik dėl vertimo, dėl to, kad kalbos yra mano kasdienis darbas. Aš esu humanitarė, mokslų daktarė, ir tiriu kalbas, ir verčiu, ir tiesiog gyvenu tarp kalbų. Kuo daugiau kalbų žinai, tuo geriau žinai ir gimtąją. Kipre kiekvieną dieną naudoju keturias kalbas. Su vaikais ir nedidelės Kipro lietuvių bendruomenės nariais kalbu lietuviškai. Dominuoja, be abejo, vietos – graikų kalba, o darbe – anglų. Rusų kalba neretai šnekuosi su rusakalbiais draugais. Be to, iš rusų į anglų tenka daryti sinchroninius vertimus, versti vietos verslo ir politikos derybose. Beje, nuo vertimo prasidėjo ir mano darbas Kipre – būtent nuo gebėjimo versti iš rusų į anglų ir atvirkščiai.

– Pabrėžkime, kuo jūsų minėto A. Lingio asmenybė yra svarbi Lietuvai.
– Tai – pasaulinės reikšmės, lietuvių kilmės JAV filosofas, parašęs ne vieną svarbų traktatą, iš dalies, „perkėlęs“ Europos filosofiją į JAV akademinį pasaulį. Tai – didžiulis mokslo srities nuopelnas. Vyksiu į JAV  birželio pradžioje ir bandysiu su juo parengti interviu – kalbėsime apie tai, ką jis galvoja daryti su savo didžiuliu palikimu – knygomis ir raštų kolekcijomis, ar bandys sieti savo palikimą su Lietuva ir pan. Mes iš tikrųjų turėtumėme didžiuotis lietuvių kilmės žmonėmis, juk esame visur, esame nemažai pasiekę ir darbštūs. Įdomu ir tai, kad būdamas brandaus amžiaus A. Lingis atrado sau Lietuvą, jo tėvų žemę. Jo knygos buvo išverstos į lietuvių kalbą, tačiau mes nepakankamai akcentuojame jį kaip „saviškį“. Nors gimęs, augęs ir dirbęs Čikagoje, vis labiau mato save kaip pasaulio lietuvį.

– Mes turime ir jus. Kodėl negrįžtate į Šiaulius?
– Nežinau, ar tai įmanoma... Kai gyveni svetur, visuomet norisi sugrįžti. Bet kai gyveni svetur labai ilgai, tai tampa vis sunkiau. Pusė tavęs yra kitur. Tapatybė ilgainiui irgi keičiasi, tapdama daugialype. Vieną tavo pusę užpildo kitoniško pasaulio tikrovė ir jos niuansai arba tos vietos, kur gyveni, kultūra. Kartais savyje jau įžvelgiu daugiau graikės, nei lietuvės. Net klausimo apie grįžimą nebedrįstu sau kelti. Nors kėliau, labai ilgai kėliau. Ir siejau jį su veikla, su darbo Lietuvoje paieškomis... Jei atvirai, man atrodo, kad niekada iš Lietuvos neišvažiavau. Juk grįžtu savo darbais, vertimais. Tiesa, daugelis išvykusiųjų pasirenka ir kitokį kelią – niekada nebegrįžti arba tik po daugelio metų atvyksta į gimtinę pasižiūrėti, kaip ši pasikeitė. Aš gyvenu, keliaudama tarp dviejų šalių. Ir, ko gero, taip bus visą laiką. Gal gyvensiu kaip Tomas Venclova, kuris irgi nuolat važinėja, jam svarbu ir lietuviškai rašyti, ir pasakyti savo nuomonę apie Lietuvą, kitaip tariant, išreikšti savo pilietišką nuomonę. Man Lietuva yra labai svarbi, nepaisant jokio geografinio atstumo.

– Apie savo šalį skaitote internete.
– Technologijos tarsi padeda dalyvauti Lietuvos gyvenime. Bet tai – iliuzija. Kas toji informacija – kažkoks sausas faktų srautas... Bet jaudina visa, kas Lietuvoje vyksta. Kuo toliau, tuo svarbiau žinoti, kas čia vyksta, nes pasaulis tampa vienas, šalys viena su kita susijusios. O dažniausiai norisi parvežti į Lietuvą dovanų iš kitos kultūros, kitokio balso skambesio. Taip norisi kažką padovanoti. Kad ir dabar – panorau parašyti lietuviškai apie šalį, kur gyvenu, apie Viduržemio kultūrą. Iki šiol rašiau apie savo santykį su Kipru, savo asmeninius išgyvenimus. Dabar norisi nuo savęs atsiriboti. Padovanoti Lietuvai knygą apie Kitą. Tai irgi juk savotiškas sugrįžimas. Per knygą.

– O kaip jaučiatės Šiauliuose? Pataikėte kaip tik į lietingus orus.
– Šiauliai ištuštėjo, tačiau man – toks pat patogus gyventi ir mielas miestas. Ištuštėjo todėl, kad žmonės iš centro pasitraukė į priemiesčius. Prieš keletą dešimtmečių centre virė gyvenimas, prie kurio aš buvau įpratusi. Kadaise išeidavau ir matydavau bulvare visą miesto gyvenimą. Dabar šito nebematau. Tad natūraliai pasigendu. Šiauliai – tarsi „ištrinto“ istorijos etapo simbolis. Bet juk dygsta mūriniai namai priemiesčiuose, vadinasi, žmonių yra, jie migruoja po savo pačių teritorijas. Tik originaliame architektūriniu požiūriu bulvare švilpauja vėjas: tarsi vėjas išpūtė žmones. Kai žinai, kad šalia yra karinė bazė, atrodo, kad tai – modernios karinės bazės oazė. Manau, kad šiauliečiai mato tą patį, ką ir aš. Jiems nelabai patinka ta tuštuma. Kiek teko kalbėti su miestiečiais, jie linkę padejuoti, kad miestas tuštėja, o išvykimo tempas įgavęs tokį pagreitį, kad prieš jį sunku atsilaikyti.

– Tie, kurie pasirenka iškeliauti, sako, kad lieka tik blogiausi, silpniausi.
– Nereikia klausyti tokių nuomonių. Aš irgi išvažiavau ne į pačią turtingiausią šalį. Buvo tokių, kurie rimtai klausė, kodėl gi neišvykau į Vokietiją arba Angliją. Kažkas, pamenu, juokavo, ką aš veiksiu toje saloje, „žvejų šalyje“... Šiauliuose – savi privalumai. Čia patogu gyventi, patogus susisiekimas, infrastruktūra, tai pėsčiomis pereinamas miestas. Kokie sudėtingi būna Europos didmiesčiai! Šiauliai gali būti net komforto miestas, lyginant su didmiesčiais. Jeigu nebūtų darbo vietų problemos, sakyčiau, puiki situacija. Žmonės atsiras, tuštuma yra laikina. Pagaliau atsiras užsieniečių. Niekada nebūna tuščių vietų, jas užpildo žmonės. Nebūtinai jie turi būti lietuviai.

– Ko pasiilgstate, kai esate čia ir ten?
– Kipre pasiilgstu tos šiandieninės „šiaulietiškos“ tylos ir ramybės, kadangi Kipras yra gana tankiai gyvenama šalis. Kai būnu Lietuvoje ilgesnį laiką, pasiilgstu šviesos ir spalvų. Šiauliuose pakankamai tamsoka, nors spalvų štai pavasarį atsiranda, ir miestas gyvėja. Aš pripratau prie saulės, ir ji man būtina darbui. Jos pasigendu ilgesnį laiką pabuvusi šiaurės kraštuose, ypač rudenį.

– Rašymas – iš noro išsikalbėti ar vertėjai tiesiog negali nerašyti?
– Manau, kad man tinka pastarasis variantas. Rašydama neieškau išpažinties variantų. Gyvenau tarp kalbų ir kultūrų, kasdien verčiau. Darbas su tekstais siūlo, tiesiog dovanoja idėjas, mintis ir temas. Ne tik verčiau, rašiau ir disertaciją, atlikau tyrimus, dalyvavau konferencijose, bendravau su vertėjais ir rašytojais iš kitų šalių. Tad visa tai labai natūraliai atvedė prie rašymo. Panorau pasakyti kažką apie tai, ką darau, papasakoti, koks jausmas apima, gyvenant tarp skirtingų kalbų ir kultūrų. Panorau pasvarstyti ir apie savo dukras bei jų santykį su kalba.