V. Dunauskienės vadovaujamai lietuviško kapitalo bendrovei kasdien tenka konkuruoti su stambiausiais šalyje veikiančiais alaus pramonės „rykliais”.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Vijoleta Dunauskienė, AB „Gubernija” generalinė direktorė, inžinierė. Baigė Kauno technologijos universitetą (buvęs KPI). Su savo vyru užaugino dvi dukras. Bet kokį darbą sako atliekanti kruopščiai, atiduodama visą save, o kita, taip pat ir namai - atgaiva ir poilsis po darbo, kuris yra įtemptas ir sudėtingas. Pomėgiams neleidžia užvaldyti savęs, užgožti tikslo. Mėgsta uždarą gyvenimą, nelinkusi į viešumą, įvaizdžio „darymą” ir kitokius „popsinius” dalykus. „Rampų šviesa ne man”, - reziumuoja pašnekovė.
- Koks yra jūsų požiūris į įvaizdį?
- Šioje įmonėje esu nuo 1996 metų. Ilgus metus dirbau komunikacijų direktore. Visada galvojau: jeigu apie produktą neturėsiu ko pasakyti, tik tada pradėsiu pasakoti apie save. Skirtingai nei kitos garsios alaus gamybos pramonėje asmenybės... Kadangi ir šiandien dar galiu kalbėti apie produktą – alų, apie save kalbėti nejaučiu poreikio.
- Skaitantiems mūsų pokalbį gali kilti klausimas: o jūs pati ar mėgstate alų?
- Alų mėgstu. Aš jį ragauju, atsigeriu tiek, kiek galima sveiko proto ribose. Ir iš tikrųjų alų pažįstu kaip produktą, turiu savo mėgstamas rūšis – prie kurių esu labiau prisirišusi, o kiti alūs galbūt ne tiek imponuoja.
- Ar manote, jog geras vadovas turi puikiai išmanyti visų grandžių darbo specifiką arba, dar geriau, pats jas visas praeiti?
- Nemanau, kad taip. Verslas yra tiek dinamiškas, visaapimantis, kad labiausiai turi gilintis į tą darbą, už kurį esi atsakingas. Nebūtina gilintis į visokias technologines „plonybes” pačiai... Tam yra profesionalai.
- Iškilote iki aukščiausio posto įmonėje. Kas dėl to „kaltas”? Talentas ar įdėtos pastangos?
- Baikit... Koks čia talentas? Jau minėjau: aš tą įmonę žinau labai gerai ir, pirmiausia, iš komunikacijų, reklamos, iš „brendo” vystymo pusės. Žinau, kaip reikia produktą parduoti, kaip bendrauti su rinka. Mano sukauptas žinių bagažas duoda tam tikrus rezultatus, įskaitant komandos, su kuria šiandien dirbu, formavimą.
- Ar prieš ateinant į šią kėdę kamavo abejonės, netikrumas ir pan.?
- Aš labai gerai žinojau, kur einu. Absoliučiai. Kaip per sviestą su peiliu. Viską žinojau. Nebuvo nė mažiausių abejonių, krūptelėjimo ar nepasitikėjimo. Manim gali kas nori nepasitikėti, bet aš savimi – labai gerai pasitikiu. Ir labai gerai žinau, ką čia darau.
- Kokios įtakos jūsų darbe turi sėkmė arba atsitiktinumas?
- Kad tos sėkmės taip ir neradau... (Šypsosi). Viskas pagrįsta labai strategiškai pasvertu darbu. Nuoširdžiu bei kruopščiu ėjimu į priekį. Darbu, sustrateguotu į tolimą ateitį. Tai tikslinis ėjimas be jokio blaškymosi. Yra žmonės, kolektyvas, su kuriais susikuriame viziją, ir tą viziją įgyvendiname.
- Kaip vertinate konkurenciją?
- Mūsų konkurentai – labai stiprios užsienio kompanijos, reikalui esant, gaunančios palaikymą bei paramą iš motininių įmonių. Mes, lietuviško kapitalo įmonė, esame vieni kaip pirštas, dėl to labai sudėtinga kovoti tame pačiame lygmenyje. Yra ir smulkesnių šio profilio įmonių, kurios sukasi jau kitame lygyje. Mes gi konkuruojame su stambiausiais alaus pramonės „rykliais”. Dėl to turi būti labai lankstus, rinkai tiekti labai gerą, aukščiausios klasės produktą, kad niekada ir niekas nesuabejotų jo kokybe. Viskas turi būti preciziškai sustyguota ir subalansuota. Tai labai svarbu.
- Ar skiriate dėmesio labdarai?
- Mažai viešinamės. Mažai apie tai kalbame, bet labdara sulaukia nemažo dėmesio. Ji skiriama mokykloms, įvairioms socialinėms grupėms, renginiams, įvairiausiems susibūrimams. Būna, kad ir pinigėliais, kitais atvejais - gira (nuotaikai palaikyti)... Kita vertus, patys nesame tiek turtingi, kad galėtume daug švaistytis...
- Kaip manote, kiek svarbu verslininko įvaizdžiui jo apranga, aksesuarai, automobilis?..
- Man visuomet atrodė, jog įvaizdis priklauso nuo įmonės veido. T. y., svarbu, kokia yra tavo įmonė, o ne ką tu suteiki pats sau. Kad mano įvaizdis nesugadintų įmonės autoriteto.
- Ar turite prieš akis sektiną pavyzdį? Pavyzdį žmogaus, kuriuo kaip etalonu galėtumėt išmatuoti savo sėkmę ir nesėkmes?
- Taip. Pažįstu žmogų, kuris visada žavėjo komunikabilumu, mokėjimu bendrauti, diplomatija ir pozicija versle, taktika, dėmesiu. Yra toks žmogus, kuriuo, sunkiausiuose gyvenimo momentuose, žavėdavausi lankstumu. Tačiau sąžiningu lankstumu. Vidiniu garbės ir sąžinės balansu. Nežiūrint aplinkybių jis visuomet išlikdavo žmogumi su garbingu bei sąžiningu veidu.
- Dažnai sakoma, jog moteris turi rinktis: karjerą arba šeimą. Ar nemanote, kad atiduodama save visą darbui skriaudžiate artimuosius?
- Ne. Su vyru kartu jau 33-eji metai ir visada jis mane skatino būti dinamišką, veiklią. Niekada nesiekė, kad sėdėčiau namuose ir tik aptarnaučiau šeimą. Niekada šito nejutau. Priešingai: visuomet buvau laisva kaip asmenybė. Tik reikėdavo sugalvoti, kur tą laisvę panaudoti.
- Kiekvienas žmogus, daugiau ar mažiau, turi kruopščiai nuo kitų slepiamų baimių (fobijų). O ko labiausiai bijote jūs?
- Darau viską, tačiau vienus darbus atlieku mieliau, o kitus – nelabai... Nemėgstu skristi lėktuvu. Nemėgstu plaukti laivais. Nemėgstu. Bet visa tai darau (šypsosi). Kadangi atostogos mane motyvuoja labiau negu laikas, praleistas lėktuve. Būsimi įspūdžiai ir teigiamos emocijos nugali visa, ką reikia išgyventi iki to momento. (Juokiasi).
