„Žmogus negali gyventi be svajonių”, - įsitikinęs verslininkas A. Melnikas.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Trumpas dosjė: Artūras Melnikas, autoserviso savininkas. Gimė ir užaugo Šiauliuose. Mokėsi tuometinėje miesto 4-oje vidurinėje mokykloje, baigė Šiaulių politechnikumą (automobiliai). Pusantrų metų dirbo autotransporto įmonėje (ATĮ-1) motoristu-mokiniu - „atvedė” tėvas. Po to du metai armijoje – aptarnavo kariškus automobilius. Grįžęs baigė VISI. Toliau darbavosi viename iš miesto autoservisų: nuo šaltkalvio iki cecho viršininko. Paskui įkūrė savo įmonę – išėjo į privatų verslą. Žvyrduobėje esančiame garaže remontavo variklius, samdė žmones, įsigijo patalpas ir per 15 metų visa tai išsivystė į šiuolaikišką automobilių remonto įmonę.

Turi šeimą. Vyresnioji dukra dirba Londone, jaunesnioji gyvena su šeima Šiauliuose, o jauniausiajam sūnui -12 metų. Žmona Loreta dirba kirpėja. Laisvalaikį A. Melnikas mėgsta praleisti žvejodamas.

- Sakoma, jog versle dažniausiai sukasi tie, kurie neturėjo galimybės savęs pritaikyti kitur?..

- Ne. Į verslą ateina kaip tik tie, kurie supranta, jog geriau pačiam užsidirbti negu gauti iš kito tiek, kiek tas gali duoti. Nacijos elitas? Taip, taip... Ko gero. (Šypsosi).

- Verslas susijęs su pinigų skaičiavimu, o tai – aritmetika. Kaip mokykloje sekėsi tikslieji mokslai?

- Sakyčiau, vidutiniškai. Nebuvau pats geriausias, negavau raudono atestato, bet skaičiuoti mokėjau...

- Žengiant pirmą žingsnį dažną kamuoja abejonės. Kaip buvo jūsų atveju?

- Žinoma, abejonių buvo. Pirmiausia gimė idėja. O gera, teisinga idėja pašalina abejones. Turi užsidegti ir veržtis kaip jautis link raudono skuduro – į tikslą. Jei žmogus užsidegęs veržiasi į tikslą, dažniausiai jį ir pasiekia. Reikia drąsos, daug darbo – tenka ir sekmadieniais pasėdėti: vartyti, skaičiuoti, dėlioti... Visko būna, bet verslininkai tuo ir skiriasi, kad jie rizikuoja. Juk yra posakis: „Kas nerizikuoja – negeria šampano”.

- Klausimas, kurį užduodu visiems verslininkams: ar mėgstate pinigus?

- Žinoma, mėgstu. O kas nemėgsta? Kam tada dirbti? Savo darbuotojams sakau: atėjome čia ne nosies krapštyti. Atėjome užsidirbti. Kiekvieno prašau: jei atėjai į darbą – darbuokis, daryk savo „biznį”. Taip uždirbsi sau, savo šeimai ir savo firmai.

- Kokį vaidmenį jūsų versle vaidina sėkmė ir atsitiktinumas?

- Pats autoservisas yra sėkmės paukštė. O atsitiktinumai – jais nepasitikiu. Tai labiau būdinga kazino lošėjams ar pan.

- Koks yra jūsų požiūris į mokesčius valstybei?

- Valstybė verslui skiria per mažai dėmesio. Tai kaip atskiras padalinys, atsietas nuo žmogaus. Valstybė - tai klerkų priedėlis, žiūrintis, kaip jam išgyventi, o ne į žmogų, ne į verslininką ar jo problemas. Valstybė siekia gerovės sau, saviškiams, sėdintiems prie valdžios vairo. Seimo priimti „kabinetiniai” įstatymai neretai taip toli nuo realybės, kaip žemė ir dangus.

- Jūs savo verslą pradėjote dar kai siautė „laukinis kapitalizmas”. Ar teko susidurti su reketu, šantažu ar pan.?

- Ne. Kad ir kaip keista. Stebėjau viską kaip iš šalies ir laukiau, kada ir kas ateis. Ar dėl sėkmės, ar kad glaudžiai bendrauju su teisėsaugos atstovais, neteko susidurti su minėtais negatyviais reiškiniais.

- Esantieji toli nuo verslo dažnai mano, jog verslo pasaulis kažkuo primena „vilkų pasaulio” dėsnius, t. y. išgyvena stipriausias. Kitaip: „Vien tik auksas valdo mus”. Ką galite pasakyti?

- Negalėčiau visiškai paneigti, esą pinigai mūsų nevaldo. Tam jie ir sukurti. Jų dėka galime kažką įsigyti, nusipirkti. Netgi geresnes vietas įstaigose, valdžios institucijose. Neretai jie lemia tam tikrų sprendimų priėmimą. Ar verslininkai – vilkai? Manau, kad ne. Kartais girdime: darbdavys moka mažą darbo užmokestį, o pats – susikrovęs milijonus... Dažniausiai būna taip: jeigu verslininkas gerai uždirba, jis duoda uždirbti ir savo darbininkams. Ir atvirkščiai. Požiūris, esą verslininkas uždirba milijonus ir su blondinėmis smaginasi Majamyje, o jo darbuotojai gauna tik skatikus ir tik košę tevalgo – nėra tikslus, nors, aišku, gali būti ir šitaip. Vis dėlto, jeigu firma laikosi tvirtai – tvirtai laikosi ir jos darbuotojai. Taip ir turėtų būti.

- Ar labai gyvenimą apkartina konkurencija?

- Nemanau. To nepastebiu. Konkurencija vienareikšmiai verčia susimąstyti ir tobulėti. Ji neleidžia pinigų uždirbti lengvai. Reikia ir su klientais atitinkamai bendrauti, ir prekių bei paslaugų kainas mažinti... Konkurencija skatina tobulėti, vadinasi, tai – judesys į priekį.

- Kokią vietą savo versle skiriate labdarai?

- Šiuo metu nieko neremiame, kadangi laikmetis sudėtingas. Jeigu kas kreipiasi paramos, viena, ką galiu – pabendrauti ir tokį išklausyti. Daugeliui patinka, kai gali išsipasakoti, nors būna, jog kitas spjauna ir numeta ragelį. Bet atsiradus lėšų – kodėl gi ne?

- Ar skiriate dėmesio reklamai?

- Ne viena normali firma negali apsieiti be reklamos. Žinoma, reklamos „dalis” negali būti didesnė negu pajamos. T. y. negalima skirti reklamai milijono, jeigu uždirbi tik pusę. Tačiau be reklamos irgi negalima: žmonės turi žinoti apie tave ir tavo teikiamas paslaugas.

- Ko labiausiai bijote kaip verslininkas?

- Labiausiai bijau skubotų, nepasvertų, dargi kvailų Vyriausybės sprendimų. Juk buvo žadama priimti nutarimą apmokestinti kiekvieną firmos automobilį po 150 litų kiekvieną mėnesį. Kadangi turėjome 50 nuomojamų automobilių, įsivaizduojate, kiek reikėtų sumokėti! Būtų sužlugdę verslą. Ir ne vien mums.

- Ar puoselėjate kokią svajonę?..

- Kaip gali būti žmogus be svajonės? (Šypsosi). Juk ir mirdamas dažnas svajoja patekti į rojų. Ir visą gyvenimą lydi svajonės. Vieną darbą darai, o apie kitą galvoji. Mano didžiausia svajonė, kad būtų laiminga ir sveika šeima. Manau, kiekvieno žmogaus požiūris yra panašus: einama į darbą, kad būtų aprūpinta šeima. Antra, kad Lietuvoje žmonės būtų aprūpinti ir gerai gyventų. Kad neišsilakstytų. Šiandienos situacija yra šiek tiek stumianti neviltin, ir nebeaišku, kada tas mechanizmas sustos. Tai gąsdina. Dar svajoju, kad Lietuva po 10 metų nebūtų blogesnė negu dabar.