Verslininkas Petras Jankūnas įsitikinęs, jog konkurencija – tai variklis, skatinantis dirbti kokybiškiau ir geriau.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Trumpas dosjė
Verslininkas Petras Jankūnas gimė 1952 metų birželio 29 dieną, per Petrines Šiauliuose. Taigi vardą „atsinešė”. Tėvas dirbo žemės ūkyje, motina – prekyboje. Baigęs Ginkūnų aštuonmetę mokyklą, toliau mokėsi miesto 10-ojoje vidurinėje. Studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje zooinžineriją. Baigęs dirbo Ginkūnų daržininkystės ūkyje, po to - Vilniuje, vėliau - Pasvalyje (veislininkystės stoties direktoriumi) ir galiausiai vėl sugrįžo į Šiaulius. Įsidarbino Naisiuose, kolūkyje „Už taiką”, kuriam tuo metu pirmininkavo Č. Karbauskis. Dirbo pavaduotoju gyvulininkystei, o vėliau – kolūkio pirmininku. Buvo rajono valdybos narys. Laiko žirgus, visą savo laisvalaikį skiria šiam pomėgiui.
- Ar yra kas sakęs, jog esate labai panašus į žinomą šiaulietį aktorių J. Žibūdą (išore, kalbos maniera), kad net galėtumėt dalyvauti antrininkų konkurse, jeigu toks būtų kada organizuojamas?
- Galbūt (juokiasi. - red. past.) Galbūt... Teko ir bendrauti su šiuo aktoriumi. Jūs ne pirmas tai pastebėjote.
- Verslininkas turi mokėti skaičiuoti pinigus. Kaip mokykloje sekėsi matematika?
- Vidutiniškai. Buvo mokslų, kurie sekėsi geriau: geografija, biologija... O matematika, kaip mokslas, nebuvo tarp favoritų. Nemoku pinigų skaičiuoti: kiek uždirbu, tiek ir išleidžiu. Kartais išleidžiu sėkmingiau, kartais – nenaudingai... Matyt, toks charakteris (šypsosi, - aut. past.).
- Kas gi paskatino pradėti savo verslą?
- Čia ilga ir sudėtinga tema... Buvo atkurta nepriklausomybė. Sudėtingas laikotarpis. Paprasčiausiai, kaip žmogus turintis iniciatyvos, norėjau atsakyti pats už save... Įstatymai dar tik kūrėsi ir man, vadovui, buvo sunku įtikti žmonėms ir kartu laikytis įstatymų.
- Ar galima teigti, kad jau esate atradęs sėkmės versle „formulę”?
- Tobulos formulės niekada neatrasi... Svarbu darbuotojai - komanda, su kuria dirbi. Per beveik 20 įmonės gyvavimo metų (čia dirbo iki 20 žmonių) tik vienas išėjo savo noru. Kiti? Kiti išeina tik į pensiją. Pačiam sunku patikėti. Juk žmonės veda ir teka, išvyksta į užsienį, o paruošti gerą specialistą reikia daug laiko...
- Kaip reaguojate, jeigu darbuotojas niurna, tarkime, dėl prastų darbo sąlygų, mažo atlyginimo ar pan.?
- Būna įvairių žmonių. Kito charakteris nuolat niurzgėti. Tačiau turi įsiklausyti, pasikalbėti. Buvo ne vienas atvejis, kai žmogus man sakė: „Tokį pat darbą man siūlo kitoje firmoje, tik žada mokėti 500 litų daugiau. Nenorėčiau „bėgioti”, tačiau, supraskit, gyventi man irgi reikia”. Pasišnekam. Visada atrandame kompromisą.
- Ar mėgstate pinigus?
- Net negalėčiau atsakyti į šį klausimą. Polinkio kaupti pinigus tikrai neturiu. Ir jie kažkaip neužsilaiko...
- Jūsų požiūris į valstybės politiką verslo atžvilgiu?
- Nepalankus. Kai kurių momentų visai nesuprantu. Štai valstybė išleidžia didelius pinigus mokėdama bedarbiams pašalpas. Reikia žmonėms sudaryti sąlygas patiems užsidirbti, pavyzdžiui, atsidaryti nedidelę parduotuvėlę, kurioje darbuotųsi vyras su žmona ir mokėtų mokesčius valstybei, o ne pristatyti tiek prekybos centrų.
- Ką pirmiausia norėtumėte pakeisti savo gyvenime, jeigu turėtumėte tokią galimybę?
- Nieko daug nekeisčiau. Gyvenčiau kaip gyvenęs, tik stengčiausi daugiau bendrauti su artimaisiais, su tėveliais, kurių jau nebėra. Praleisti su jais daugiau laiko.
- Jūsų įmonei – 20 metų. Įsikūrėte „laukinio kapitalizmo” epochoje. Ar teko asmeniškai patirti reketą, šantažą, padegimus ir t. t.
- Kažkaip mane aplenkė tie reiškiniai, nors ir sukosi aplink... (Šypsosi). Buvau pasiruošęs kiekvieną dieną, kad gali ateiti „berniukai” pasikalbėti. Taip pat buvau pasiruošęs ir kaip su jais kalbėsiuosi... Kaip anas panevėžietis? Gal pradžioje ne... Bet tikrai nesirengiau pakelti rankas ir nerti į krūmus...
- Ar pritartumėte minčiai, jog „vien tik auksas valdo mus”? Turiu galvoje verslo pasaulį.
- Pasaulį – taip, bet manęs – ne. (Juokiasi).
- Kokios, jūsų nuomone, yra tipiškiausios pradedančiųjų verslininkų klaidos?
- Manau, kad savo galimybių, savo pajamų bei išlaidų balanso nesuskaičiavimas. Jaunas, pradedantis verslą žmogus uždirbęs 1000 litų gali juos išleisti, o nepagalvoti, kad rytoj, norint išgyventi, jam reikės jau nebe tūkstančio, o dviejų...
- Ko labiausiai bijote gyvenime?
- Būti kažkam našta. Sulaukus 20 metų stipriai sirgau ir pajutau, ką tai reiškia. Jeigu tada būtų reikėję pasirašyti su Aukščiausiuoju sutartį, kad gyvendamas neturėsiu jokių materialių vertybių, o tik galėsiu išlaikyti save ir nebūti niekam našta - tokią sutartį būčiau pasirašęs nedvejodamas.
- Ko dažniausiai klausiate atėjusio jo į jūsų įmonę ieškoti darbo?
- Stengiuosi pasikalbėti ilgiau. Tipinio klausimo nėra. Didelis vaidmuo tenka intuicijai. Kalbėdamas turi pajausti, ką jis mano, kokie jo tikslai ir planai. Kitas pasako iš karto: „Noriu padirbti 3 mėnesius ir užsidirbti kelionei į Angliją”. O juk pas mus vien mokytis reikia 3 metus... (Juokiasi).
