Verslininkės J.  Mirošničenko teigimu, Šiauliuose esama mažiau mokių klientų, negu kituose didžiuosiuose Lietuvos didmiesčiuose - Vilniuje ir Kaune.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Trumpas dosjė: Jovita Mirošničenko, verslininkė, keliones organizuojančios firmos vadovė. Gimė Žemaitijoje, Klaipėdos krašte. Ten užaugo, baigė mokyklą. Vilniaus pedagoginiame institute įgijo istorijos ir geografijos mokytojos specialybę. Tačiau pasuko į turizmo sferą, kurioje dirba iki šiol. „Mano visas gyvenimas yra turizmas”, - teigia ji. Į Šiaulius atvyko 1979 m. bei įsidarbino ekskursijų biure, vėliau organizavo keliones vienoje didelėje miesto įmonėje. Turi šeimą. Sūnus, Lietuvos pilietis, gyvena Maskvoje, vedęs, augina vaikus. Vyras pensininkas. J. Mirošničenko tvirtina laisvalaikio daug neturinti, o jei ir nubyra laisva valandėlė – darbuojasi sode tarp lysvių su agurkais bei pomidorais...

- Kaip būsimajai verslininkei mokykloje sekėsi matematika?

- Normaliai matematika. Visais laikais. Blogiau buvo kalbos. Nuo pat mokyklos suolo turiu išvystytą loginį mąstymą. Apskritai nesiruošiau būti nei geografe, nei istorike – mąsčiau visai apie kita, ir tapau tuo, kuo tapau.

- Kas paskatino pradėti savo verslą?

- Norėdama sau ir kitiems įrodyti, jog ne laikas nurašo žmones, bet save „nurašo” jie patys, 2004 metais įkūriau firmą. Ir ankstesnėje įmonėje, kurioje dirbau, turizmo verslą, galima sakyti, sukūriau pati. Ar jaučiausi ten nevertinama? Kaip čia pasakyti? Jeigu buvo pasiūlyta išeiti... Bet tai jau praeitis.

- Kokios abejonės kamavo žengiant pirmuosius žingsnius į savarankišką verslą?

- Buvau ne viena. Man padėjo buvę kolegos, kurie tikėjo, jog padarysim. Ir padarėme. Dirbdami kartu užaugome ir to žingsnio dabar nesigailime.

- Ar mėgstate pinigus?

- Tokio žmogaus, kuris pinigų neskaičiuotų, turbūt nėra? Asmeniškai aš pati nesu gobši pinigams... Mūsų tikslas - išgyventi ir pergyventi krizę, todėl pinigus skaičiuoju.

- Vadinasi, žinote, kiek jums šiandien reikėtų pinigų, norint patenkinti absoliučiai visus asmeninius poreikius?

- Gyvenu labai kukliai. Labai. Ir jeigu aš gaučiau per mėnesį maždaug 2000 litų, nedejuočiau.

- Ar dažna viešnia jūsų versle yra sėkmė?

- Sėkmė reikalinga visiems: sportininkams, verslininkams ir t. t. Turizme labai reikalinga intuicija - ką siūlome. Kelionės, ekskursijos, išvykos. Ir negali žinoti, ar tai, ką sukūrei vakare, turės paklausą kitą dieną? Todėl ir žiūri, kas ir ką siūlo.Kad nebūtų vienoda. Ieškai vis kažko naujo, ir jeigu tas naujas žmones „užkabina”, tada sekasi.

- Mieste daug keliones organizuojančių firmų, kitos - senos ir didelės, tikri šios srities „rykliai”. Ar lengva tokioje terpėje rasti nišą sau?

- Mes esame kelių didžiųjų firmų atstovai – kelionių agentai. Tačiau ne vien pardavėjai, bet ir kelionių organizatoriai. „Verslo rykliai” mūsų neskriaudžia.

- Vadinasi, jus galima palyginti su mažyte žuvimi-sanitaru, prilipusiu prie ryklio kūno? Bet eikime toliau. Darbas su klientais - nuolatiniai įsipareigojimai. Ar dažnai jus, kaip verslininkę, graužia sąžinė?

- Graužia. Štai grupė, išvykusi į Italiją, pavėlavo antrai nakvynei – atvyko tik 2 valandą nakties... Dar jie negrįžo, o aš jau išgyvenu, nes mūsų planavime buvo padaryta klaida.

- Ar valstybė šiuo metu skatina verslą, ar jam trukdo ir „melžia”?

- Aš apie valstybę nieko nežinau. Jie gyvena sau, o mes – sau...

- O kaip gi mokesčiai ir visa kita?

- Mokame. Viską mokame. Būna, kad kasmetinėje Tarptautinėje verslo ir pasiekimų parodoje gauname nemokamą vietą. Ačiū miesto valdžiai. Daugiau nieko negaliu pasakyti – nieko nežinau. Ar patenkinta mokesčių dydžiu? Na, ką padarysi? Yra kaip yra.

- Yra, kas turi visokių „laimę nešančių” talismanų ar pan. O kaip jūs?

- Nežinau... Paprasčiausiai maldoje „Tėve mūsų” yra tokie žodžiai, kaip „Gelbėk mus nuo pikto. Amen”. Tą ir sakau.

- Ar pritartumėte Mefistofeliui, jog „vien tik auksas valdo mus”, t. y. verslo pasaulyje svarbiausia yra pinigai?

- Pinigai valdo. Pinigai valdo...

- Kaip dažnai skiriate dalį pelno labdarai?

- Kai pas mus ateina neįgalieji (o ateina dažnai), kai kreipiasi piligrimai ar vaikų globos namai, darome jiems nuolaidas.

- Įsivaizduokite, jog pas jus atėjo pradedantis verslininkas, svajojantis apie nuosavą kelionių firmą, ir prašo jūsų patarimo...

- Turizmo verslas nėra lengvas. Mūsų produktas – kelionės ir ekskursijos – tai ne duona, o žmogus pirmenybę skiria tam, kas būtinai reikalinga. Paimkime Šiaulius ir Vilnių bei Kauną. Gyvename toje pačioje šalyje, bet labai skirtingomis sąlygomis... Štai mes sunkiai surenkame grupę kelionei į Vilnių už 50 litų, kai vilniečiai giriasi vežantys į Šiaulius ir už 86 litus... Nepasakyčiau, kad Šiauliai yra ta dirva, iš kurios galima kažko daug tikėtis. Tai ne tas miestas, kuriame būtų daug mokių klientų.

- Ar labai svarbu verslininko įvaizdžiui tai, kaip atrodo jo biuras, kokį kostiumą dėvi, kokia mašina važinėja?..

- Atėjęs į firmą mašinų niekas nemato (šypteli). Stengiamės, kad biuras atrodytų normaliai, darbuotojos moterys atrodo gražiai. Esame priėmę į darbą žmones, turinčius patirties, daug keliavusius, galinčius kalbėti su klientais. Taigi pas mus žinios ir kompetencija reiškia daugiau, negu pakabukas...

- Ko labiausiai kaip verslininkė bijote?

- Labai nenorėčiau nelaimių. Nes kol dirbau ankstesnėje įmonėje, pasitaikė turistinių autobusų avarijų. Deja, nuo to niekas neapsaugotas. Juk jeigu atsitiktų bėda, yra ir moralinė, ir materiali atsakomybė.

- Žmonės nemėgsta reklamos. Tuo tarpu verslininkai į ją investuoja tikėdamiesi pritraukti klientus...

- Mes skiriame pinigų reklamai, nes be jos iš viso nieko nebūtų. Kai pradėjome verslą 2004-aisiais, reikėjo, kad apie mus žinotų. Leidžiame katalogus, lankstinukus... Turizmo versle be reklamos neįmanoma.

- Paskutinis klausimas. Ar šiandien jūs, kaip verslininkė, jau pasiekėte viską?

- Ne, ne. Norėčiau, kad apie mus kalbėtų: „Niekas geriau nepadarys, kaip ši firma...”