Romualdas BALIUTAVIČIUS

Trumpas dosjė: Algirdas Gluodas, verslininkas. Gimė Šakių rajone. 1946 metais su šeima persikėlė į Kauną. Ten mokėsi, baigė 22-ąją vidurinę mokyklą. Mėgsta sportą. Sklandė, žaidė rankinį Kauno „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje. Mylintis gamtą pasirinko studijas Žemės ūkio akademijoje. Baigęs buvo pašauktas į armiją vadinamosios Karibų krizės laikotarpiu. Vėliau įsidarbino Smalininkų Žemės ūkio mechanizacijos technikume, kuris vėliau buvo reorganizuotas. Darbavosi iki 1994 metų. Tada perėjo dirbti į paveldėtą įmonę (įmonę turėjęs A. Gricevičius buvo A. Gluodo žmonos senelis), nes, anot jo, nebuvo kam – niekas nenorėjo imtis atsakomybės - situacija buvo sudėtinga.

„Gyvenu Jurbarko rajone, o dirbu – Šiauliuose”, - sako A. Gluodas, užauginęs du sūnus. Vienas iš jų, Rimantas, vedė šiaulietę ir dirba kartu toje pačioje įmonėje. Anot jo, pamažu čia grįžta ir visa Gricevičių giminė, o įmonė yra svarbus senelių prisiminimas.

Laisvalaikiu A. Gluodas teigia vykstąs į žvejybą arba medžioti: „Esu grynai gamtos žmogus ir mano poilsiui reikalinga gamta”.

- Labai sunku. Buvo nemažas pasipriešinimas, įmonė perimta po gaisro, sumaištis, daug visokių sanitarijos problemų gamyboje, žmonių nuotaikos... Valstybėje vyko procesas, pasikeitė turtiniai santykiai. Iki tol įmonės priklausė valstybei, paskui iš kažkur „išlindo” savininkai... Kas jie tokie? Sumaišties pasitaikė labai daug, bet dauguma žmonių buvo geranoriški, jie dirba ir dabar. Kiti išėjo patys arba reikėjo paprašyti išeiti. Žinios, patirtis, profesionalumas – svarbūs dalykai, bet ne mažiau svarbu žmogaus nuostatos: kas man yra toji įmonė? Kaip aš jai galėčiau atiduoti savo žinias? Gaminant maisto produktus labai svarbu dirbti sąžiningai. O mūsų nuostata buvo aiški nuo pat pirmos dienos: gerbti vartotoją, gerbti pirkėją. Daryti viską, kad jis gautų skanų, gerai pagamintą produktą. Tam reikėjo daug ką pakeisti, užbaigti su vagystėmis. Aš tai vadinu „Įmonės konstitucija”: pirkėjas – visų svarbiausia mūsų veikloje. Ir šitą „ideologiją” baigiame įdiegti. Daug dirbame su įvairiomis mokslo institucijomis, perkame tik kokybiškas žaliavas, nes iš prastų geros produkcijos nepagaminsi. Buvo daug konfliktų su žaliavų tiekėjais, nes daug išbrokuodavome – veždavosi atgal. Vyko didžiulis karas, bet užsiėmėme savo vietą, ir žmonės žino, kad su mumis reikia elgtis taip, o ne kitaip. Įmonė – visų svarbiausia mano gyvenime.

- Tai ne tik „nesipjauna”, bet ir papildo vienas kitą. Miškas... Kiek jame uogų, kiek jame ekologiškų produktų! Šermukšniai, avietės, mėlynės, spanguolės ir t. t. Visas jas ir dar daugiau naudojame savo produkcijos gamyboje. Stengiamės vartoti kuo daugiau vietinės kilmės žaliavų. Pastaruoju metu žiniasklaidos ir dalies visuomenės požiūris į produkciją, kurią gaminame mes arba kitos panašaus profilio įmonės, tapo neigiamas, pasirodė tendencingų straipsnių. Žinoma, šitoks maistas sveikas niekada ir nebus, bet jis gali tapti sveikesnis, negu yra dabar. Viskas sąlygiška.

- Situacija nėra vienareikšmė. Smulkusis ir vidutinis verslas, mano supratimu, turi tam tikrų pranašumų. Gali greičiau persiorientuoti į rinkos poreikius ir t. t. O stambios įmonės, įjungtos į tarptautines korporacijas ar pan. - joms gyventi lengviau, nes yra planinis ūkis: viskas suplanuota, žinoma, žaliavų sandėliai minimalūs, viską pristatys ir išveš laiku... Planinis ūkis - didžiulis privalumas įmonės veikloje.

- Tegul kuriasi – gyvenimas toks. Šitų procesų nesuvaldysime. Konkurencija sistemoje, kurioje gyvename, yra pagrindinis variklis. Turime matyti, kas vyksta aplinkui, ieškoti ir rasti savo. Nekopijuokime, nemėgdžiokime kitų, bet eikime savo keliu. Tačiau tai reikalauja daug išlaidų ir daug pastangų.

- Labai nedaug. Visi tai žino. Dar tarybiniais laikais pusę savo algos išleisdavau įmonės reikmėms. Ir dabar ne kitaip: gal net daugiau kaip pusę atlyginimo skiriu įmonei. Pinigų man reikia tiek, kad gyvenčiau normaliai, neskursčiau, kad mano buitis būtų normalaus lygio. Nereikia nieko „super”: supermašinos, superbaldų, supernamų, ir t. t.

- Reklama – tai nesąžiningas įrankis vilioti vartotojus. Reklamą reikėtų pakeisti sąžininga informacija. Žmonės dažnai „gaudo gėlytes”, bet „nežiūri į šaknis”.

- Tai bėda. Ir mano asmeninė, ir visos įmonės. Turime tam tikrų moralinių stabdžių ir negalime vartotojui primityviai „kalti” apie savo produktą. Būtina brukti tik pigų, netikrą daiktą. O geras daiktas pats turėtų surasti pirkėją.

- Užima daugiau negu galėtume... Labdarą skiriame ne pagal savo galimybes. Tačiau tokia mūsų nuostata. Situacija tokia, kad prašančiųjų labai daug. Palyginimui, 595 tūkst. litų skyrėme Valdovų rūmams, remiame vieną šiaulietišką leidinį, vietos moterų krepšinio komandą, A. Adamkienės fondą ir kt. O kai daug remi, sužino žmonės. Nė kiek neperdedu, kasdien gaunu po 2-3 laiškus iš visos Lietuvos, kuriuose prašoma paremti... Turiu bėdą: man labai sunku pasakyti „Ne!” Tai vienas iš mano trūkumų. Guli krūva prašymų, o kartais ir telefonu paskambina. Tačiau labai dažnai kreipiasi, sakyčiau, lengvabūdiškai: „Mes organizuojame festivaliuką, reikia jūsų paramos!” Kartais nervai neatlaiko, todėl pasakau: „Ir mes organizuotume, deja, neturime pinigų.”

- Mūsų verslą vadinti sėkmingu gal kiek per drąsu... Pirmiausia reikia pasirinkti, kaip aš dirbsiu? Pagal LR įstatymus ar ieškosiu būdų, kaip juos apeiti? Juk turime dirbti ir už tuos, kurie dirba nesąžiningai. Pirmas dalykas, kurį pasakiau atėjęs vyriausiajai buhalterei: „Dirbame pagal LR įstatymus”. Viskas. O šitaip labai sunku. Yra, kas man atvirai sako: „Tu, ką, kvailas?” Taip ir sako. Nes sąžiningai dirbti yra labai sudėtinga. Bet kažkas juk turi imtis šitos naštos? Aš viską matau šitaip: gyvenime yra tam tikros sferos. Apie mane yra viena sfera, kurią galiu įsisavinti, viską žinoti bei tvarkyti. Yra kita sfera, kurią galiu kažkiek įtakoti. Bet yra ir trečioji, kurioje aš visai nieko negaliu... Tačiau esame, kur esame. Mano nuostata labai paprasta: neeikvokime energijos visokiems filosofavimams. Reikia dirbti. O sąlygas diktuoja kiti žmonės ir kitos aplinkybės (šypsosi).

- Planų turime nemažai. Esame įsikūrę miesto centre, ir aš vis bandau pažvelgti į tai kito žmogaus akimis. Iš išorės atrodome varganai, nors viduje susitvarkėme, ir tai liudija mūsų svečiai iš užsienio, kurie apsižvalgę sako: „Puiku. Pasitikime jumis. Darbuotojai tvarkingi, laikomasi sanitarijos  reikalavimų. Gaminkite mums tą ir aną”. Šiuo metu susitelkėme ties išore, nes pastatas yra kultūros paveldo objektas.

Stengiamės užsiimti ir potencialių mūsų produkcijos vartotojų švietimu, nes vartojimo kultūra nėra aukšta. Bendraujame su prancūzais, belgais, kitų šalių specialistais. Norime, kad žmonės turėtų gilesnį supratimą „iš kur visa tai atsirado?” Juk kai išleidome produkciją pakuotėse, ant kurių buvo pavaizduoti indėnai, daugelis nesuprato, kodėl?

Kai pirmąkart atėjau į darbą, paprašiau technologės vadovėlio apie šio produkto gamybą... „Iš kur aš jį gausiu?” - nustebo toji. Lietuvių kalboje nėra nė vieno vadovėlio, nė vienos knygos ta tema. Susitarėme su viena leidykla ir išleidome knygą – vertimą iš anglų kalbos... Vis šis tas.

Jaunimas neturėtų žavėtis vien „makdonaldais”, bet ir gilesniais dalykais, tuo, ką mes turime lietuviško ir kuo galime didžiuotis. Taigi norime bendrauti su jaunuomene, ją lavinti, pritraukti.

Yra ir kita vizija: visą šitą „bastioną” sutvarkyti ir palikti, o gamybą iškelti už miesto.