Verslininkas V. Raila įsitikinęs, jog verslas ne tik gali, bet ir privalo būti moralus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Trumpas dosjė:
Viktoras Raila, verslininkas, įmonės „Biuro mašinos“ bendrasavininkis, direktoriaus pavaduotojas. Gimė Rusijoje, tremtinių šeimoje. Į Lietuvą grįžo 1970 metais, būdamas ketverių metukų ir, kaip pats sako, dar sunkiai kalbėjo lietuviškai. Vėliau ne kartą buvo Rusijoje, kur Sibire gyvenantiems lietuviams deklamuodavo lietuviškus eilėraščius.
Grįžusi iš tremties šeima apsigyveno Mažeikiuose. Čia jis užaugo, baigė vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Šiaulių politechnikume, pasak jo, „pačioje geriausioje Šiaulių mokykloje“. Įgijo radijo aparatūros gamintojo specialybę. Dar vėliau sukūrė šeimą.
Laisvu nuo darbo laiku mėgsta žvejoti, grožėtis gamta, medžiais, gyvūnais.
- Kaip atsitiko, kad pasukai į nuosavą verslą?
- Nuo pat jaunų dienų svajojau apie galimybę dirbti sau, tačiau baigęs politechnikumą galėjau nebent remontuoti televizorius. Tačiau tokio profilio specialistų miestui nereikėjo. Įsidarbinau Naujojoje Akmenėje, žmona liko Šiauliuose, o pats prisiglaudžiau pas Mažeikiuose gyvenančius tėvus. Tokia buvo pradžia“, - juokiasi V. Raila.
Vėliau su šeima persikėlė į Mažeikius, kur įsigijo patentą ir pradėjo savąjį verslą – remontuoti žmonėms televizorius. O kartą nuvažiavęs į Vokietiją pamatė, kad užsienietiška technika beveik negenda, ir meistrų poreikis ten 10 ar net 100 kartų mažesnis. „Supratau, jog neturiu jokios perspektyvos“, - prisimena V. Raila.
- Pirmą įmonę įkūrei 1991 metais, kai šalyje nesivaržydami siautėjo treninguotieji berniukai ir reketavo verslininkus. Ar teko su jais susidurti?
- Buvau pasiryžęs nemokėti reketininkams jokių duoklių. Ar realiai būčiau išdrįsęs pasipriešinti jų spaudimui, dabar sunku pasakyti. Atsitiko taip, kad mane „sargai“ buvo aplankę du kartus. Pirmą sykį buvau išvykęs, o antrąkart atvažiavo pas kaimynus paimti duoklės ir domėjosi, kas ir kuo užsiima namo apačioje? Kaimynas pasakęs: „Ai, kažkoks vienuolis“, nes nuomojau vienuolynui priklausiusias patalpas. Taip reketininkai mane paliko ramybėje.
- Grįžkime dar trumpam į praeitį. Kurie dalykai mokykloje sekėsi geriausiai?
- Tikslieji mokslai. Ypač gerai sekėsi geometrija.
- Versle jau 20 metų. Nuo ko priklauso verslo sėkmė? Ar esi išsikristalizavęs „sėkmės formulę“?
- Sakyčiau, bendras tikslas, vienybė ir Dievo palaima.
- Klausimas, kurio neišvengia nė vienas mano kalbinamas verslininkas: ar labai mėgsti pinigus?
- Pinigus? Niekad per daug sau neleidau, o galėjau turėti žymiai daugiau, nei turiu dabar. Mokslininkai atliko eksperimentą: žmones suskirstė į kelias grupes, turinčias atlikti tam tikras užduotis už kurias buvo duodamas skirtingas atlygis: nuo labai mažo iki didžiausio. Grupė, gavusi didžiausią atlygį, parodė prasčiausius rezultatus... Kai sprendžiamos sudėtingos užduotys, kur reikalingas kūrybiškas požiūris, pinigai yra per silpnas motyvatorius: žmonės susitelkia į pinigus ir praranda kūrybinį potencialą. Pinigai geriausiai motyvuoja atliekančius paprastas, „mechaniškas” užduotis. Taigi darbe svarbiausia yra autonomija, kai žmogus nevaržomas pats gali priimti svarbius sprendimus. Antra, meistriškumas. Dalykai, kurie mums sekasi geriau, kur galime „parodyti save“, juos labiau ir mėgstame, ir atliekame taip pat geriau. Trečias dalykas - tikslas. Turi matytis prasmė to, ką darome. Juk savo laiku mokykloje visi mokėmės užsienio kalbų, bet taip ir neišmokome – nebuvo tikslo. Dabar gi visi paaugliai daugiau ar mažiau moka angliškai, nes visa tai galima kažkur pritaikyti, panaudoti. O tai stiprus motyvas. Taip ir darbuotojas turi matyti prasmę ir perspektyvą to, ką jis daro.
Žmogus, kuriam didžiausias motyvas - pinigai, dažnai yra vedamas į priekį vien savo tuštybės. Nesakau, kad pinigai nesvarbu, bet gyvenime jie man ne pirmoje vietoje.
- Ar dažnai dėl darbo reikalų graužia sąžinė?
- (Mąsto.) Dažnai išgyvenu, kad kažką padariau ne taip.
- Ar dera mokėti ciesoriui mokesčius?
- (Juokiasi.) Be abejo, mokesčius reikia mokėti. Vienareikšmiai. Tik labai sunku tai padaryti. Kartais tam pritrūksta tikėjimo ir pasitikėjimo.
- O kaip valstybė: padeda tavajam verslui ar kaišioja į ratus pagalius?
- Valstybė žengia teisinga linkme ir situacija vis gerėja.
- Kaip dažnai reikia skaičiuoti pinigus?
- Nuolatos.
- Sakei, jog vidurinėje labai gerai sekėsi matematika bei tikslieji mokslai. Vadinasi, turėtumei žinoti, ar visuomet versle 2x2 lygu keturiems?
- Ne. Ten matematika kitokia ir gerokai sudėtingesnė (juokiasi).
- Jeigu atsirastų fantastinė galimybė pradėti gyventi iš naujo: ar keistumei ką nors savo gyvenime?
- Be abejo, kai ką pakeisčiau. Gal kitą verslą rinkčiausi ar pan.
- Žmogui, tolimam nuo verslo dalykų, neretai atrodo, kad jog čia „vien tik auksas valdo mus“. Ar tikrai?
- Pinigai yra verslo sėkmės įvertinimas, o pats verslas – kaip žaidimas. Žaisdamas dažniausiai negalvoji apie „prizą”. Tiesiog žaidi įsijautęs, pamiršdamas, kad galutinis to vertinimas yra pinigai. O jeigu kam svarbiausia vien tik pinigai, manau, kad tai primityvizmas, ir šitokie žmonės nėra laimingi...
- Vieną gražią dieną priešais jūsiškę firmą panašaus profilio įmonę atidarė konkurentai... Kaip jausiesi ir apie ką galvosi?
- Tai iššūkis. Tai dar vienas „žaidėjas”. Netgi naudodamas visus įmanomus leistinus metodus jį įveikti, vis tiek konkurentui jauti pagarbą ir su juo elgiesi sąžiningai. Aš bent taip įsivaizduoju...
- Jeigu patarimo ateitų pradedantis jaunas verslininkas, ką jam patartumei?
- Ko gero, verslininkui svarbiausia yra atkaklumas. Taip pat ir išmintis, t. y., sugebėjimas klausytis, išgirsti, pamatyti. Su išmintimi kartu žengia nuolankumas, nes be jo nebus ir išminties. Kas yra nuolankumas? Jeigu nori išgirsti, sužinoti, tobulėti... būdamas išdidus to nepasieksi.
- Kokią vieta versle užima labdara?
- Mes nesame labdaros organizacija (juokiasi). Į labdarą labiau žiūriu kaip į asmeninį pasirinkimą.
- Yra nuomonė, kad dėl rūpesčių dažną verslininką naktimis kankina nemiga. Iš čia ir klausimas: ar ramiai miegi?
- Ne visuomet. Reikia daug mokytis, kad galėtumei miegoti ramiai.
- Ar dažna viešnia yra rizika? Kaip dažnai tenka ant kortos statyti savo gerovę?
- Verslas – tai nuolatinė rizika. Galbūt ir pats gyvenimas, mūsų atėjimas į šį pasaulį irgi yra rizika?
- Norėčiau išgirsti nuomonę apie reklamą...
- Žiūrint iš verslininko pozicijų, reklama yra būtinas, reikalingas ir labai naudingas verslui dalykas. Kita vertus, negalima pernelyg tikėti tais, kurie siūlo reklamos paslaugas: jie irgi daro reklamą savo reklamai. Ir čia reikia išminties, kitaip tai bus tik pinigų mėtymas vėjais.
- Kokie svarbiausi jūsų firmoje darbuotojams keliami reikalavimai?
- Sąžiningumas bei profesionalumas.
- Dažnas suaugėlis ar net mokinukas nešiojasi net po kelis mobiliuosius telefonus. O kiek jų turi verslininkas?
- Vieną. Ir tą patį labai paprastą. Užtenka (šypsosi).
- Jeigu vaikas tavęs paprašo pinigų smulkioms išlaidoms, kiek „išrašai“ vienam kartui?
- Seniau pavargdavome duoti, dabar duodame vienam mėnesiui ir tegul tvarkosi su pinigais patys: kada, kiek ir kam išleisti.
- Ar šiandien verslas gali būti moralus? T. y., garbingi ir sąžiningi santykiai su konkurentais, bendradarbiais ir partneriais, jokių dvigubų buhalterijų, mokesčiai sumokami iki paskutinio cento ir t. t.
- Verslas gali ir privalo būti moralus. Be jokių išlygų. Tik kartais pačių verslininkų požiūriai į tai, kas yra gera ir kas bloga, skiriasi.
- Jeigu taip, vadinasi, moralės dalykai nėra absoliutūs, bet subjektyvūs?
- Objektyvu yra tik viena: mylėk artimą, kaip save patį. O kaip tai padaryti – kelių yra daug.
- Ar esi šiandien laimingas? Kaip žmogus, kaip verslininkas?
- Nesu Rokfeleris ir negaliu pritaikyti kito žmogaus sistemos sau. Skirtingos situacijos. Ne viskas versle priklauso nuo tavęs. Jau sakiau: bendras tikslas, vienybė ir Dievo palaima. Trečias sėkmės dedamasis ne nuo mūsų priklauso. Galėčiau teigti, jog esu laimingas, bet nemanau, kad kas nors šiame pasaulyje yra absoliutaus. Taigi vieną dieną aš laimingas, kitą galbūt ne. Į šį klausimą neįmanoma atsakyti sąžiningai.
