Pasak sūrių gamintojos ir lietuviško kulinarinio paveldo puoselėtojos S. Strakšienės, daug kas piktnaudžiauja kultūrinio paveldo ženklu.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Dosjė
Sūrių gamintoja ir lietuviško kulinarinio paveldo puoselėtoja Stefa Strakšienė. Gimė ir augo Joniškyje. Anot jos pačios, savęs ieškojimas truko ilgai. Studijavo Žemės ūkio akademijoje, po to sugrįžo į gimtąjį miestą. Vėliau studijas tęsė – pasirinko rusų kalbos mokytojos specialybę, tačiau netrukus prasidėjusios permainos parodė, kad šio profilio pedagogų poreikis šalyje mažėja. Taip aplinkybės privertė atvažiuoti į kaimą.
„Gyvenimą pradėjau nuo trijų „Ne”, - šypsosi S. Strakšienė. - Visada sau sakydavau, jog nemelšiu karvių, negyvensiu kaime ir netekėsiu už mechaniko, bet gavosi taip, kad šiandien darau tai, ką darau, ir stengiuosi viską atlikti teisingai.”
Užaugino sūnų ir dukterį. Laisvalaikio turi nedaug. Radusi laiko skaito knygas, prieš Kalėdas nuvyksta į vieną kitą koncertą. Daug ką kompensuoja bendravimas su žmonėmis, parodose, mugėse arba jomarkuose realizuojant pagamintą produkciją.
- Sakote, jog daug metų gaminate sūrius be „europinio mauro”. Nuo ko viskas prasidėjo?
- Aplinkybių sutapimas. Atsidūriau situacijoje, kuri privertė mane daryti tai, ką moku geriausiai. O bandymų buvo daug ir įvairių. Auginome morkas, auginome braškes, nutrijas, ko tik nedarėme! Gal nesugebėjome, gal žinių trūko. O tada kaip būdavo - jeigu kažką parduodi ir užsidirbi pinigėlių, esi spekuliantas! Reikėjo daug per ką perlipti - per baimę, nepasitikėjimą, pažeminimus. Kartais net ligi ašarų...
- Ir vis dėlto kodėl pasirinkote žemės ūkio produktą – sūrį.
- Mano mama mokėjo viską: arti, sėti ir t. t. Laikėme karves. Su Nepriklausomybe mama atgavo žemę – reikėjo kažkaip padėti...
- Ar galima būtų teigti, kad pagaliau suradote savo nišą, kad šiandien jums sekasi?
- Manau, kad dabar sėdžiu „savo vežime”, nors viską teko pereiti.
- Klausimas, kurio neišvengia nė vienas pašnekovas: ar labai mėgstate pinigus?
- Tai kad jų aš niekada ir neturiu... Menka iš manęs verslininkė. Pinigai turi tarnauti man, o ne aš jiems. Niekada nesimeldžiu litui.
- Kad ir smulkus, kad ir nedidelis verslas, vis tiek jis susijęs su daromais sprendimais. Ar dažnai dėl jų tenka gailėtis ir graužia sąžinė?
- Visko būna. Neklysta tas, kuris nieko nedaro.
- O kaip valstybės?
- Valstybė žlugdo smulkų verslą. Yra tekę būti Lenkijoje, Vokietijoje – lyginant su mumis, ten iš kartos į kartą klesti šeimų verslai, miestų centruose pilna mažyčių parduotuvėlių. Pas mus priešingai – stovi dideli prekybcentriai. Užsieniečiams kolegoms sudarytos kitokios sąlygos nei turime mes. Lietuvoje smulkūs prekybos taškai užsidaro... Dar nepradėjai dirbti, o jau kiek mokesčių užkrauna! Valstybės požiūris į smulkų verslininką nėra palankus arba ji kažką „pražiūri”.
- Jūsų vystomos veiklos sritis – gana specifinė. Ar dažnai tenka susigrumti su konkurentais?
- Yra didieji gamintojai, įdiegę naujas technologijas ir galintys pasiūlyti rinkai puikią produkciją – tai viena. Aš esu kas kita. Remiantis 2006 metais pasirodžiusiu įstatymu, mano gaminami produktai yra sertifikuoti, t. y. gaminami prisilaikant senųjų tradicijų. Todėl galime legaliai save pristatyti parodose, mugėse ir t. t. Aš ir šeima išsilaikome turėdami 10 karvučių. Jeigu valstybės požiūris į smulkius verslininkus būtų kitoks - natūralių produktų valgytume daugiau... Juk viena, kai kažkas daroma pramoniniu būdu ir kas kita, kai produktas padaromas rankomis.
Juk pagaliau – tai mūsų kultūrinio paveldo dalis... Grįžtant prie klausimo - nemanau, kad man kažkas labai trukdytų arba kas aš kažkam trukdau.
- Ką pasakytumėte pas jus atėjusiam pradedančiam verslininkui?
- Jeigu man tai reikėtų pradėti šiandien, labai pagalvočiau. Iš tikrųjų yra sunku, bet... kodėl gi ne? Parodos arenoje metu priėję jauni žmonės klausė, ko reikia, norint tapti verslininku? Atsakau - norėti dirbti. Efektas pasirodo negreit. Turi labai daug dirbti. Rinka maža. Žmogui neparduosi prastos prekės... Jei nori išsilaikyti, turi duoti gerą produktą, ir gerą - visada.
- Ar norėtumėte, kad metui atėjus vaikai perimtų jūsų pradėtos veiklos vairą?
- Labai norėčiau. Pati pradėjau nuo turgaus, tada, kai visi metėsi prie blizgančių, gražių importinių margarinų ir pan. Šiandien žmonės nebežiūri į pakuotę, bet ieško „tikro” produkto. O tam reikia dirbti atsakingai.
- Ar nekilo minčių plėsti gamybą?
- Dažnai manęs to klausia. Bet tam reikėtų plėsti ūkį, priimti samdomus žmones. Mano nuomone, kur prasiseda samdomas darbas, ima trūkti kontrolės ir kokybė prastėja. Kol kas turiu tik vieną pagalbininkę, kuri pateisina lūkesčius. Aš pati šalinuosi kaimo kaip beįmanydama, o ji gimusi kaime, dirbusi fermose, supranta ir apie gyvulius... Man lieka vadyba, pardavimai – nuolat kelionėse.
- Ar dėl sunkmečio krito žemės ūkio produktų vartojimas?
- Vedu pardavimų dienoraštį, kad kitąmet važiuodama į tą pačią parodą orientuočiausi kas ir kaip. Nemanau, kad kas nors pasikeitė. Šiemet tikėjausi labai blogų metų, bet kaip pirko, taip ir perka.
- Kokiu automobiliu važinėjate?
- Prieš dvi savaites dukra atidavė 2003 metų „pežiuką”. Stebuklų nėra. O į renginius važinėjame su 1997 metų gamybos vyro „renuške” - kad tilptų vitrina.
- Ar daug yra aplink jus gaminančių „tautinį kulinarinį paveldą”?
- Labai geras buvo tautinio paveldo įstatymas. Juo numatyta parama tautinio paveldo gamintojams, bet, liūdniausia, kad paveldo „puoselėtojais” dažnai tampa serijiniai gamintojai. Jiems skiriama parama. Mano galva, ant konvejerio pagamintas produktas nėra toks pat, kaip ir gaminamas rankomis... Sunku įsivaizduoti, kad šalia pagrindinės linijos yra cechas, kur dirbama kitaip... Bet gal aš ko nesuprantu.. Sprendžiu iš atsiliepimų, kai žmonės paragauja nusipirkto neva „kulinarinio paveldo”. Tai žmonių klaidinimas. Arba darai, kaip dera, arba visai nedaryk. Juk taip diskredituojama pati idėja. Čia mūsų valdžia turi atkreipti dėmesį, kad kulinarinio paveldo ženklu nebūtų piktnaudžiaujama finansiniais, reklamos arba kitokiais sumetimais.
