Vienvietis viešbučio kambarys vandenyno pakrantės mieste Galway parai kainuoja vos 40 eurų.
Autoriaus nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Lietuvoje turėtų gyventi labai turtingi žmonės”, - pastebėjo nediduko viešbučio savininkė, išklausiusi, kokios yra gyventojų pajamos ir kiek atiduodame už maistą, prekes bei komunalines paslaugas. Šią frazę vėliau ne kartą prisiminiau viešnagės Airijoje metu...

Kainos, kainos...
Mano pažįstami - jauna šeima, kurių namuose laikinai apsigyvenau, abu dirba. Jis apsaugos firmoje, ji – senelių namuose ir tik puse etato, nes augina mažametį vaiką. „Kai daugiau nei prieš dešimt metų atvykau į Airiją, turėjau nemažai skolų. Viską grąžinau jau iš pirmojo savo uždarbio, ir tai man kone sukėlė euforiją”, - prisimena čia gyvenantis tautietis. Tiesa, prasidėjusi krizė įnešė savų korektyvų ir darbdaviai pinigais dabar taip nebesimėto, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, dirbantis žmogus gali sau leisti nepalyginamai daugiau. Jei nesi švaistūnas, lieka pinigų ir pakeliauti po pasaulį, ir aplankyti pilnus stadionus surenkančius žvaigždžių koncertus, ir kitiems pomėgiams.” Dirbančiuosius nuo darbdavių savivalės gina stiprios profsąjungos ir visuomeniniai judėjimai. O kai paklausiau, kas būtų, jei daugiau nei pusė airių turėtų tenkintis tik minimaliu uždarbiu, išgirdau, jog tai greičiausia „susprogdintų” šalį iš vidaus. Airiai - pilietiškai aktyvūs, ir šitokio pasityčiojimo nekęstų. Lietuviui gi per šimtus metų okupantai įskiepijo, jog „prieš vėją nepapūsi” ir kad prieštarauti valdžios (pono) sprendimams nėra prasmės – nieko vis tiek nepakeisi...
Benzinas degalinėse mano vizito metu kainavo 1 eurą 66 centus, dyzelinas – 1 eurą 45 centus. Dujų automobiliui nerastumei nė su žiburiu... Kuriems galams? Kuras ir taip nebrangus. Kažin ar kuro kainas reikėtų konvertuoti į litus. Verčiau pasvarstykime, kiek kilometrų nuvažiuotų beveik 2000 eurų per mėnesį gaunantis airis ir kiek – 2000 litų uždirbantis lietuvis?

„Tačiau juk ne visi emigrantai Airijoje prasigyvena?” - klausiu.
„Taip, - sako jau vienuoliktus metus čia gyvenantis lietuvis. - Labai dažnai atvykęs jaunimėlis prisiperka brangių (lietuvio požiūriu) automobilių, tačiau gyvena susikimšę keliese ankštame kambarėlyje, jokio privatumo, valgo gal tik kartą per dieną ir t. t. Ilgainiui pavargsta, viskas pabosta. Mano vienas iš svarbiausių uždavinių atvykus į šalį buvo susirasti nedidelį nuomojamą butą ir gyventi vienam, nors tai ir brangiau. Niekad nepiktnaudžiavau alkoholiu, kas nepastebimai ir greit suryja santaupas. Vėliau vedžiau. Žmona Airijoje gyvena jau šešti metai. Prieš metus įsigijome namą netoli jūros, Dublino priemiestyje. Nemažą dalį sumos sutaupėme patys, likusius pinigus pasiskolinome iš banko, tačiau finansinės naštos dėl to nejaučiame, nors ir krizė. Nusipirkome apynaujį automobilį, nes dabar į darbą tenka važinėti. Automobiliai čia labai pigūs, išskyrus prestižines markes, be kurių puikiausiai galima išsiversti. Lietuvoje už 15-20 metų griuveną sumokėsi tiek pat, kiek čia už 5-6 metų tos pačios markės mašiną. Namui reikėjo stilingų ąžuolinių baldų. Jie sąlyginai nebrangūs ir už kokius 2000 eurų galima įsigyti tikrai neprastą ąžuolinį virtuvės komplektą. Lietuvoje 2000 litų sumokėtum vien už fanerines lentynas...”

Besikalbėdami užsukame į azijietiškų prieskonių krautuvėlę. Kadangi mėgstu sukiotis virtuvėje, esu nustebintas šitokios gausybės prieskonių, iš kurių „atpažįstu” gal tik kas dešimtą! Tamsaus gymio indas arba pakistanietis pardavėjas, vos sužinojęs, kad ieškome aštrių prieskonių, ima traukti ir mums prieš nosis dėlioti šviežias bei konservuotas aštriąsias paprikas, įvairius mišinius ir t. t. Siūlydamas ragauti ir pasakodamas, kuo geras tas arba kitas produktas. Netrukus burna ima degti nuo tokios egzotikos. Paimu pakuotę maltų čili pipirų ir maltos saldžiosios paprikos. Sumoku po 1,99 euro. Kilogramas indiškų kario prieskonių – dar 5 eurai. Pabandykime visa tai nupirkti Lietuvoje už 2 ar 5 litus...

Užsukome į kitą parduotuvę: plytelė šokolado su neskaldytais migdolais arba lazdyno riešutais sveria 200 g ir kainuoja 2 eurus 29 centus... Pusė kilogramo kvapios maltos Kolumbijos kavos – 6-8 eurai. Sultys, kruopos, makaronai... Visa tai centai. Jūros gėrybės: žuvys, moliuskai, vėžiagyviai - švieži ir šaldyti, rūkyti ir sūdyti... Nuo pačių pigiausių iki brangių. Didžiulis pasirinkimas. Nieko keisto – Airija yra jūrų valstybė. Tokia pat yra ir Lietuva, savo piliečiams išgalinti pasiūlyti tik brangias, nebe pirmo šviežumo menkes arba nežinia kur ir kokiose sąlygos augintus atvežtinius pangasijus, kurių pusė svorio – ledas...

Nusiperkame didelį lašišos filė gabalą vakarienei - sumokame 10 eurų. (Apie 10 litų Lietuvoje kainuoja plikas rūkytos lašišos nugarkaulis...) Kitą kartą pietums perkame tris jautienos didkepsnius. Kaina ta pati: 10 eurų už kilogramą. Mėsa minkšta, jokios gyslelės ar plėvės. Lietuvoje mokame tris kartus daugiau, mat esame turtingi...
Užsukus į bet kurią aludę visuomet gauni sklidiną bokalą čia vertinamo gineso alaus – papildomas ir lašas netilptų. Grįžęs į Lietuvą užsukau į gana populiarią Šiaulių aludę: nusėdus putoms liko vos du trečdaliai bokalo...

800 g duonos kepaliukas – apie 2 eurus (mes mokame dvigubai tiek), litras pieno – 1,50 euro, 2 litrai pieno – 2,30 euro, 10 didelių kiaušinių – 3,20 euro, apie 1,5 kg svorio viščiukas – 5-6 eurai, toks pat viščiukas augęs laisvėje – 10-12 eurų, 1 kg jautienos faršo – 5-6 eurai, pigesnė lašiša – 12-14 eurų už kilogramą, menkė brangi - 18 eurų, 450 g sviesto pakuotė – 2,20 euro, 1 kg bananų - 1,30 euro, 1 kg cukraus - 1,00-1,20 euro.
Visuomeninis transportas pabrango: mėnesio bilietas suaugusiam (Dubline) – 105 eurai (priklausomai nuo atstumo), vienkartinis autobuso bilietėlis 1,40-2,65 euro, priemiestinio traukinio bilietas 1,50-4,00 eurai.

Žinomos firmos sezoniniai moteriški odiniai, kokybiški bei ilgaamžiai batai – 50-70 eurų, o pigiose parduotuvėse galima įsigyti ir už 30 eurų. Vyriški džinsai vidutiniškai 45-100 eurų, vyriški sportinio stiliaus bateliai vidutiniškai 26-150 eurų, bet, jei neieškai kažko „mandraus”, visai gerus batus galima įsigyti ir už 50 eurų.
100 ml dantų pastos – 2-3 eurai ir pigiau, pasaulyje žinomos markės šampūnas plaukams – 3,50 euro (Lietuvoje, berods, už jį mokame apie 10 litų – esame turtingi), sauskelnių megapakas – 13-14 eurų... O jeigu nėra kur skubėti, daug kam galima sulaukti išpardavimų ir prekę įsigyti su tikrai didelėmis (ne kosmetinėmis) nuolaidomis.
Žinoma, nereikėtų suprasti, jog ten pinigai auga ant medžių. Reikia dirbti. Ir nemažai. Tačiau  rezultatai, oi, kaip skiriasi. Dargi nekvalifikuotą darbą dirbantis airis gali atostogas praleisti pasirinktoje Europos šalyje, kažką planuoti, taupyti ar pirkti.

Kuo panašūs ir kuo skiriamės?
Airiams irgi teko kęsti okupantų jungą. Ir dabar aludėje (pabe) žiūrėdamas futbolą dažnas airis „sirgs” už ką nori, tik ne už Anglijos komandas. Dar labai čia mėgstamas žirgų sportas ir regbis.
Kertant šalį iš Rytų į Vakarus – važiuojant prie įspūdingų, kelių šimtų metrų aukščio Moheros uolų Atlanto vandenyno pakrantėje, apylinkių peizažas iš pradžių labai priminė lietuviškąjį. Tik nesimatė didelių miškų masyvų, kokius (dar) turime Lietuvoje. Vietomis ganėsi raguočių ir avių bandos. Sakyčiau, mėsos racionas airių valgiaraštyje kur kas įvairesnis: daug jautienos, avienos, paukštienos ir žuvies valgių. Žinoma, valgoma ir kiauliena, tik ne tokiais mastais, kaip pas mus. Dažnas airis renkasi ir perka laisvai (ne narvuose) auginamų vištų kiaušinius, kurie kiek brangėlesni (remia humaniškai su paukščiais besielgiantį ūkininką).

Restorane, klientui pageidaujant, personalas gali pakeisti garnyro sudėtį, pašalinti nepageidaujamus ingredientus, pridėti naujų. Lyg visa taip ir turėtų būti, bet, kalbant apie Lietuvą, nesilažinčiau net iš lito, kad pavyks... Galvėjaus (Galway) mieste prieš septynias užsukome į restoraną pavakarieniauti. Sulaukėme patiekalų, kramsnojame neskubėdami. Kažkas iš mūsų nedidelės kompanijos pastebėjo, kad salėje likome vieni. Gal užsidaro? Tada įspėtų... Pavalgę panorome atsiskaityti. „Gal dar ką desertui galėtume pasiūlyti prieš jums išeinant?” - paklausė priėjęs oficiantas. Deserto atsisakėme, nes turėjome dar kitų planų. Savo ruožtu pasidomėjome, kodėl taip mažai lankytojų? „Tai kad mes nuo septynių užsidarome...” - paaiškino padavėjas. Tuo metu buvo jau beveik aštuonios. Ir visą laiką nei žodžiu, nei mimika restorano personalas neparodė, kad mums reikėtų paskubėti ar pan. Dargi deserto pasiūlė. Ar bereikia sakyti, jog panašioje situacijoje Lietuvoje desertui pasiūlytų nebent trijų pirštų kombinaciją?..

Tvarkingas vienvietis pigaus viešbutuko kambarys su televizoriumi, dušu, ir t. t. mieste prie vandenyno pakrantės parai kainavo 40 eurų. Pusryčiams trys keptos dešrelės, keli griežiniai kepto kumpio, keptas kiaušinis ir garuose virtas pomidoras. Pasirinktinai kava arba arbata. Juodą arbatą priimta balinti pienu. O skrudintos duonos, sūrio, sviesto, medaus, įvairių džemų – kiek lenda.
Skiriamės ir savo mentalitetu. Airijoje dažnai sveikinasi visai nepažįstami žmonės. Arba štai airiams policininkas - „šventas” žmogus, o mane lengvai suerzino faktas, kai vos išvažiavus iš oro uosto Dubline, naktį automobilį sustabdė airių policija ir panoro apžiūrėti bagažą...

Airis niekad tyčia neišlįs su savo automobiliu prieš kito, atvažiuojančio automobilio, nosį. Mūsų tautiečiai kur kas guvesni: kitas, žiūrėk, iššoka likus vos keliems metrams ir dar nepatenkintas, gestus rodo... Šviesos važiuojant dienos metu arba esant geram orui neprivalomos. Tai rodo, jog tenykščiai eismo organizatoriai sugeba kitaip, racionaliau spręsti saugaus eismo problemas. Užmiestyje nematyti dažną lietuvį vairuotoją vemti verčiančių baltų lentelių kolonijų su gyvenviečių pavadinimais. Tiesa, viename miestuke greitis buvo apribotas iki 80 km/h. Klausiu, kodėl taip? „Niekas čia nelaksto, kaip pas mus, - sako mano bendrakeleiviai. - Na, galbūt retos išimtys - jaunimas ir atvykėliai.” Ir tikrai, tąkart sukorėme apie 700 kilometrų, tačiau tokių pavojingų manevrų ir „skraidymų” kaip Lietuvoje, nematėme...

Bendras įspūdis, jog Smaragdinės salos gyventojai labiau „atsipūtę”.
„Negalėčiau Airijoje pasilikti, - sakau atsisveikindamas. - Grybauti nėra kur (airiai vertina tik pievagrybius, o bet kurį jų miškelį – katinas per tris minutes apibėgtų). Žvejojant gi laikomasi principo: „Pagavai – paleisk”. Aš gi kaip tikras lietuvis vadovaujuosi kitokiu principu: „Sugavai – suvalgyk”.
„Nieko, ir lietuviai su metais keičia įpročius, - juokiasi tautietis. - Mano bendradarbis (irgi iš Lietuvos) kai prigaudo žuvies, paskambina žmonai: „Ar valysi?” Žinoma, toji nė girdėti nenori. Tada jis išsirenka riebiausiąją, o kitas paleidžia. Argi ne pažanga?”
Man belieka tik supratingai palinkčioti galvą...

Vairavimo kultūra Airijoje gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Retai čia pamatysi pavojingai manevruojančius ar lakstančius „su vėjeliu“.

Parduotuvės vitrina Dubline.

Panašu, Smaragdinės salos gyventojai moka labiau džiaugtis kasdienio gyvenimo malonumais...

Autoriaus nuotr.