N. Mačiulio, vienos iš šalyje veikiančių bankų sistemos vyriausiojo ekonomisto teigimu, jeigu Lietuva nepasinaudos 2013-aisiais atsiveriančia galimybe, kitos progos įstoti į euro zoną gali prisieiti laukti ilgai.

Nuotr. iš asmeninio albumo.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Praėjusį pirmadienį vienos iš šalyje veikiančių bankų sistemos vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis dalijosi mintimis, ko galima laukti Lietuvoje įvedus eurą? Ar tikrai įvyks daugelio minimas kainų šuolis, atlyginimų mažėjimas ir t. t.? Tą kartą buvo apžvelgti labiau tikėtini neigiami padariniai šalies ekonomikai ir eiliniams vartotojams. Šiandien pokalbį baigiame poteme, kurią būtų galima pavadinti „Euro įvedimo privalumai”. T. y. ką iš to laimėtume visi mes arba, kaip sako pats N. Mačiulis, „euro naudos”.

Būtume patrauklesni užsienio investitoriams
„Norėčiau dar įvardyti ir euro įvedimo Lietuvoje naudas, nes ne visi gyventojai jas aiškiai suvokia, - tęsia pašnekovas. - O tos naudos visai apčiuopiamos. Imant Lietuvos mastais, pirmiausia tai nauda dėl valiutos keitimo, tiksliau, papildomų kaštų nepraradimo. Dabar gi kiekvienais metais įmonės ir gyventojai valiutos keitimui išleidžia beveik 100 milijonų litų. (!) O juk didžiausia Lietuvos prekyba vyksta su ES šalimi, ten išvažiuoja 60 proc. mūsų eksporto. Nemažai išleidžia ir gyventojai, keliaudami po svečias šalis. Tačiau daugiausia Lietuva sutaupytų per skolinimosi kainų mažėjimą. Didžioji dalis valstybės skolos yra užsienio skola. Buvo skolinamasi užsienio valiutomis. Taigi  valstybės didžiausia skola (apie 80 proc.) yra užsienio skola. Taip pat ir privataus sektoriaus: gyventojai bei įmonės užsieniui prasiskolinę apie 70 proc.”

Anot N. Mačiulio, lengva paskaičiuoti: jeigu visa Lietuvos užsienio skola yra apie 80 milijardų litų, skolinimosi kainai sumažėjus pusei procentinio punkto, per metus būtų sutaupoma apie 400 milijonų litų. Labai ženkli suma. O visumoje finansinė nauda gali siekti iki pusės milijardo litų per metus, kas pašnekovo nuomone, atsveria Lietuvos įnašus į Europos stabilumo fondą.
O juk dar esama ir netiesioginės finansinės naudos. Pavyzdžiui, Lietuva nebeturėtų valiutos kurso rizikos, nebeliktų devalvacijos rizikos, o tai yra daug patraukliau tiesioginėms užsienio investicijoms. Tai savo ruožtu galėtų sukurti daugiau darbo vietų – nauda, kurios gyventojai irgi dažnai neįvertina.

Dabar skubėti į euro zoną – nepopuliaru bei rizikinga
„Pagrindinė kritika, susijusi su euro įvedimu Lietuvoje, yra skatinama neapibrėžtumo ir baimės, kas gi laukia euro zonos rytoj? Dėl tos priežasties šiandien mažai kalbama apie euro įvedimą. Nei aš, nei kas kitas negalėtų duoti garantijų, jog euro zona gyvuos ir už dvejų, ir už trijų, ir už penkerių metų... - sako N. Mačiulis. - Euro zonos skolų krizė tęsiasi jau du su puse metų. Europos politikai neranda būdų, kaip išeiti iš nepasitikėjimo ir skolų krizės. Matome, jog kasmet prisijungia dar po kelias valstybes, kurios nebegali skolintis finansų rinkose ir kurioms reikia oficialios pagalbos. Dabar tame būrelyje yra Graikija, Portugalija, Airija, Ispanija bei Kipras. Penkios valstybės. Taigi šiuo metu beveik trečdalis euro zonos valstybių yra ne gelbėtojos, o gelbėjamosios. Tikrai tai problematiškas regionas ir politikai iki šiol nerado būdų, kaip išbristi iš krizės. Natūralu, kad siautėjant šitokiai krizei kalbėti apie skubėjimą į euro zoną yra ir nepopuliaru, ir su tuo esama susijusių tam tikrų rizikų”.

Kada turėsime eurą?
Suprantama, politikai apie tai kalba nenoriai. O kokia jūsų, kaip ekonomisto, prognozė? Kada Lietuva gali tikėtis įsivesti eurą?
N. Mačiulis: „Lietuvos pagrindiniai makroekonominiai rodikliai, kurie yra vertinami stojant į euro zoną, rodo, jog mes galėtume prisijungti. Tačiau artėja rinkimai į Seimą ir šiandien euro įvedimo klausimas yra nepopuliarus... Be to, jam pritaria gal tik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Aišku, dabar politikams nenaudinga šnekėti ar skatinti kokius tai veiksmus šia linkme“.
Regis, stojant labai svarbūs dar du kriterijai – biudžeto deficitas bei infliacija?

„Infliacija skaičiuojama sudėtingiau: imamos trys mažiausią infliaciją turinčios ES šalys ir prie jų bendro rodiklio pridedama pusantro procentinio punkto. Dabartiniais mūsų vertinimais kitais metais infliacijos lygis euro zonoje bus apie 3 procentai. Lietuvos vidutinė metinė infliacija numatoma šiek tiek žemesnė: apie 2,6-2,8 procento. Panašu, kad pagal infliaciją mes tenkiname stojimo kriterijų. O biudžeto deficitas bus apie 3 procentai nuo BVP, kas irgi tenkintų...”
Vis dėlto, N. Mačiulio teigimu, kyla abejonių, ar Lietuva parodys valią bei norą įsivesti eurą 2014 metais? Taigi didesnė problema įsivedant europinę valiutą būtų ne tai, kiek Lietuva tenkina kandidatėms keliamus kriterijus, bet kiek mes patys šito norime?

„Vis dėlto yra tikėtina, jog euro zonos valstybės ras reikiamų sprendimų krizei įveikti, - teigia vyriausiasis ekonomistas. - Sukurs reikiamas institucija, ir toliau sėkmingai gyvuos ekonominė ir pinigų sąjunga. Tačiau garantijų, kad Lietuva 2014-aisiais tenkins Mastrichto kriterijus, nėra. Jei prisimintume Lietuvos pastangas nuo pat jos įstojimo į ES, 2006-aisiais mes beveik juos tenkinome ir trūko nedaug. O sekantis langas atsiveria tik 2013 metais. Po septynerių metų... Kadangi Lietuvoje kainų lygis yra vis dar žemesnis negu ES vidurkis, infliacija čia visuomet bus truputėlį didesnė. O atlyginimų ir kainų augimas ilgainiui artės prie ES vidurkio”.

Anot N. Mačiulio, kiekvienais metais patenkinti Mastrichto kriterijus yra gana sudėtinga. Matome, jog dalis euro zonos valstybių pačios jų netenkina. Taigi nepasinaudoję šituo prasiveriančiu langu, kitos panašios galimybės galime laukti dar penkerius ar net daugiau metų.