Vytauto gatvė primena kažkada čia buvusią miesto ribą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Kuo ypatinga visiems šiauliečiams gerai žinoma Vytauto gatvė? Papasakoti prašome miesto įdomiosios istorijos žinovo bei knygų autoriaus Viliaus Purono.
Anot jo, Vytauto gatvė atsirado valakų reformos įtakoje ir miesto plane buvo nubrėžta dar XVI šimtmečio viduryje matininko Maskovskio. Gatvė anais laikais turėjo kelias funkcijas. Pirmiausia ši gatvė iki XVIII amžiaus vidurio sutapo su miesto riba ir lietėsi su Pagyžių kaimo pakraščiu, tiksliau, ėjo palei to kaimo gyventojų daržus. Ilgą laiką ji taip ir vadinosi - Pagyžių gatvė.
Vėliau miestas plėtėsi ir kaimo nebeliko, tik pakitęs pavadinimas – Pagyžiaus margai (t. y. daržai) primindavo, jog kadaise čia būta daržų.
Oficialiai ši gatvė kaip „Pagiževskaja lava“ pirmą kartą paminėta baigiantis XVIII šimtmečiui, kai carienės Jekaterinos parėdymu buvo atliekama inventorizacija. Vėliau, iki Pirmojo pasaulinio karo, gatvė turėjo keistą pavadinimą „Griaznaja ulica” - t. y. „Purvinoji“. Atėję kaizerininkai gatvę pervadino ir 1915 metų atviruke ji jau vadinama grafo Hindenburgo „štrase”, nes tas grafas kažkada buvo lankęsis Šiauliuose. Ar dėl to ji tapo švaresnė – nėra aišku.
A. Smetonos laikais gatvei grįžo senasis pavadinimas. O Vytauto gatve ji pervadinta jau užėjus rusams... Kas keisčiausia, kad tas pavadinimas išliko ir Lietuvą okupavus vokiečiams, ir prie Stalino, ir dabar...
„Vienu metu buvo bandyta ją pavadinti J. Janonio, paskui - Venclauskio vardu... Bet, ačiū Dievui, liko senasis pavadinimas, prie kurio visi esame įpratę”, - sako V. Puronas.
Šioje gatvėje gyveno poetai J. Janonis ir Jovaras, V. Valsiūnienė, taip pat Venclauskiai, o daugybė studentų ir gimnazistų joje nuomodavosi butus. Gatvė įdomi dar ir tuo, kad neturi aiškios pradžios, kaip ir neturi aiškios pabaigos... XVIII šimtmetyje vienu galu ji rėmėsi į kareivines, buvusias maždaug ties Ežero gatve, o kitas gatvės galas baigdavosi laukuose, netoli dabartinio Kuršėnkelio... Gatvė, kuri niekur nevedė...
Savo laiku Vytauto gatvėje pastatytas „Rūtos” saldainių fabrikas, o Vytauto, Ežero ir Vilniaus gatvių sankirtų ribojamas plotas 1862 metų plane pažymėtas kaip „Randomanskij plac”, t. y. Randomanskio kareivinių aikštė. Taigi, čia būta didelių raitelių kareivinių. Jos išliko ir po Pirmojo pasaulinio karo. Tolesnis kareivinių likimas nėra žinomas.