Iš vieno jubiliejaus į kitą
Taip galėtume įvardyti mūsų gyvenimo orientyrus šiais metais. Svarbiausias iš visų – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis.

Minėtina ir 1918 m. balandžio 25-oji – tikrasis Lietuvos trispalvės gimtadienis. Pagrindiniai šio valstybės simbolio kūrėjai – Jonas Basanavičius, dailininkai Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. J. Basanavičiaus nusakyta spalvų reikšmė: „Raudona spalva – už tėvynę pralieto kraujo, žalia – gyvybės, geltona – šio gyvenimo vaisių simbolis.“ 1918 m. lapkričio 11 d., kai darbą pradėjo pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė, Trispalvė plevėsavo virš Valstybės Tarybos rūmų, 1919 m. sausio 1-ąją Lietuvos kariuomenės savanoriai ją iškėlė ir Gedimino pilies bokšte. Tad ši diena, pagerbiant Lietuvos savanorių žygį Naujųjų metų rytą Vilniaus pilies bokšte iškelti Trispalvę,  ir buvo paskelbta Vėliavos diena.1988 m. lapkričio 18 d., spaudžiant visuomenei, Trispalvė buvo įteisinta tuometinės valdžios sprendimu ir tapo oficialiu simboliu. Taigi, trisdešimties metų sukaktuvės.

Analogiška ir Lietuvos valstybės himno – Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ 30 metų sukaktis. Pirmą kartą jis viešai sugiedotas 1899 m. lapkričio 13 d. Peterburge vykusiame koncerte, o Lietuvoje – 1905 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto teatre surengtame lietuvių visuomenės vakare. Giesmė Lietuvos himnu pripažinta dar iki 1918-ųjų – Lietuvos valstybės atkūrimo.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, uždrausti valstybingumo simboliai, bet „Tautiška giesmė“ vartota iki pat 1950 m. Kaip ir vėliavą, Lietuvos valstybės himną, spaudžiama visuomenės, oficialiai atgaivino Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba 1988 m. lapkričio 18 d.

Kultūrinio ir kalbinio sąjūdžio žingsniai Šiauliuose
„Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę, neatsirado iš niekur. Jo pradžių pradžia gerokai ankstesnė, ištakos susijusios su kalba. Mintimis grįžkime 30 metų atgal, t. y. į 1988 metų lapkričio 18 dieną, kai Sąjūdžio ir visuomenės spaudžiama LSSR Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine, o sovietinė Konstitucija buvo papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse“, – sakė Šiauliuose įvykusio renginio „Kalba – tautos gyvybės duona“, skirto Valstybinės  kalbos statuso grąžinimo lietuvių kalbai 30-mečiui paminėti, vedėja – Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė prof. Genovaitė Kačiuškienė.

Lietuvos Respublikos Seimo narys, lituanistas Stasys Tumėnas paragino: „Prisiminkime 1978 m. Šiauliuose prasidėjusį kultūrinį ir kalbinį sąjūdį, kurio centras – Šiaulių inžinierių namai. Įdomu tai, kad jų veiklos pagrindas buvo ne technika, ne sovietinė ekonomika, o humanitarinė programa.“

Pirmiausia iš anų metų buvo paminėtos inžinierių Vaclovo Vingro ir Zenono Sabalio, Šiaulių televizorių gamyklos profsąjungos pirmininko Algimanto Puklevičiaus, savo laiku laiku nukentėjusio nuo KGB ir netekusio pareigų, Šiaulių apygardos teismo pirmininko Vaclovo Birbilo, gydytojo neurochirurgo Alberto Griganavičiaus ir kt. inteligentų pavardės. Prisiminta, kad tuometiniuose Šiaulių inžinierių namuose visus link kalbinio lietuvybės sąjūdžio ir patriotiškumo judino Romualdas Ozolas.

Pasak V. Vingro, šiauliečių laimė, Pedagoginiame institute buvo labai stipri Lietuvių kalbos katedra, lygiavertė Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrai. Joje dirbo savo profesijai atsidavę dėstytojai – Kazimieras Župerka, Vytautas Sirtautas, Česlovas Grenda ir kiti.

Nors ir paskubomis, prelegentai priminė dar vieną svarbią veiklos (1978–1988 m.) sritį Inžinierių namuose – lietuvių kalbą. Dar gerokai iki Sąjūdžio įdomius dalykinius pokalbius čia vedė Kazys Ulvydas, Aldonas Pupkis, Aldona Paulauskienė ir kiti lietuvių kalbos korifėjai. Šiauliečiai, jausdami atsakomybę už gimtosios kalbos likimą, lankė „Nuklone“ organizuotus lietuvių kalbos taisyklingos vartosenos kursus, Televizorių gamykloje leido lietuvių kalbai skirtą stendą, rašė straipsnius į „Mūsų kalbą“. Užsiminta ir apie 1988 m. pirmąkart Lietuvoje surengtą Kalbos šventę, prasidėjusią Inžinierių namuose moksline praktine konferencija „Kalbos kultūra, vartosena, pavojai“, o kitądien šimtų šiauliečių pratęstą iškilmingomis eitynėmis į Saulės laikrodžio aikštę, kurioje žmonės sunkiai tilpę. Toje teatralizuotoje šventėje Justinas Marcinkevičius pirmąkart skaitęs savo naują eilėraštį apie Kryžių kalną prie Šiaulių...

Glaustai užsiminta, kad tuo metu Šiaulių dramos teatre buvo susibūrusi unikali inteligentų grupė su Gyčiu Padegimu priešakyje, kad „Nuklono“ gamykloje aktyviai veikęs gamtosaugininkų judėjimas, kad Šiaulių  dailininkų sąjungos skyrius jungęs labai drąsius, talentingus architektus, kad veiklūs, it atskira respublika, buvę Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakulteto studentai, sekę savo dėstytojų pavyzdžiu.

Taigi, ši miesto inteligentijos dalis pirmoji pradėjo kelti Sąjūdžio idėjas. V. Vingro žodžiais tariant, su tokiais žmonėmis galima buvo du Sąjūdžius įkurti. Žinoma, įsteigtas vienas – tiek reikėjo.

Lietuvių kalbos buvimo pagrindas
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 m. – Steigiamasis Seimas šią nuostatą įrašė į Lietuvos Konstituciją. SSRS okupacijos laikotarpiu, panaikinus valstybinės kalbos sampratą, vykdyta planinga rusinimo politika, kurios esmė –  išstumti lietuvių kalbą iš oficialaus valstybės gyvenimo, įstaigose, įmonėse, mokyklose įtvirtinti rusų kalbą ir dvikalbystę.

2018m. lapkričio 18 dieną sukako 30 metų, kai lietuvių kalba vėl paskelbta valstybine.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teisiškai valstybinės lietuvių kalbos statusą įtvirtino ir dabar galiojanti 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šiauliečių renginyje, kurį suorganizavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius ir Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Šiaulių skyrius, pranešimą skaitęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas, lituanistas ir žurnalistas Audrys Antanaitis akcentavo su kalbos apsauga susijusius dabarties ir ateities uždavinius – nustatyti valstybinės lietuvių kalbos vietą šių dienų globaliame pasaulyje; kelti lietuvių kalbos prestižą ir stiprinti motyvaciją vartoti lietuvių kalbą, pirmiausia – mokslo srityje; puoselėti kalbos tvarkybą. Tai esanti kalbos politikos šerdis. 2003 m. Seime buvo patvirtintos pirmosios kalbos politikos gairės, po to – pertrauka iki šių metų, kai LR Seime buvo pritarta Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairėms.

A. Antanaitis atkreipė dėmesį į 1999 ir 2009 m. LR Konstitucinio Teismo akcentus: „Lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji – lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė.“