Balandiškyje vyko akademinio jaunimo stovykla „Laisvės kovų atmintis“, vadovaujama VIF prof. dr. Vykinto Vaitkevičius, dokt. Aistės Petrauskienės bei dokt. Gedimino Petrausko. Stovykloje siekta jaunimui atskleisti vis dar po istorijos šydu slypinčias partizaninio karo paslaptis. „Kad ir kaip gaila, man nebuvo duota paklampyti Praviršulės pelkėje ir prisemti botų vandens, nes prie komandos prisijungiau tik antrąjį vakarą. Pamačius tuos nuvargusius, tačiau itin džiaugsmingus peršlapusius žmones pasidarė labai gera ir kietos Pašušvio mokyklos grindys tapo pačiu patogiausiu ir jaukiausiu patalu likusioms penkioms dienoms. Kitą rytą vykome į Šaukoto apylinkes, kuriose lankėme partizanų ryšininkų sodybas ir klausėmės įstabių prof. dr. V. Vaitkevičiaus pasakojimų“, – praneša gimnazistė stovyklautoja Augustė Kavaliauskaitė.

Stovyklautojai išklausė trijų prezentacijų, susijusių su Lietuvos, kaip nuolat kovojančios už laisvę valstybės, istorija. Grigaičių sodyboje laukė amžininkė Irena Grigaitytė, kurios ir taip skurdžiai gyvenusi šeima XX a. viduryje priėmė keturis į jų kiemą užklydusius miško brolius, leido išsikasti bunkerį ir juos globojo. 1952 m. Irenos kieme trys iš jų buvo nužudyti. „Išklausę skaudaus moters pasakojimo puolėme prie ūkio darbų: pusė mūsų darbavosi bulvių lauke, kiti kirto medžius bei švarino aplinką. Nepavargom. Ir įkvėpėm. Taip giliai, kad, rodos, geresni tapom. Na, o kitąryt išėjom į miškus. Su manta, botais ir metalo detektoriais, bet ne aukso, o atminties ieškoti. Radom ne tik Užpelkių kautynių vietą, kulkų, tūtelių, sagų. Radom kur kas daugiau – asmeninės istorijos įrodymą – partizano žiedą, 67 metus pragulėjusį po žalsva miško samana“, – sako Augustė Kavaliauskaitė.

Tikimasi jog stovyklos idėja plis ir ugdys pilietišką, supratingą ir mylintį jaunimą.