Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos IX laidos auklėtiniai – pirmoji lietuvių kalbos mokytojos G. Trinkaitės laida.
„Romuvos“ gimnazijos archyvo nuotr.

Visi abiturientai šiandien planuoja savo profesinį kelią. Vieniems tai nėra sunku, nes jau seniai žinojo, kur studijuos, kitiems apsispręsti padeda tėvai, artimieji, dar kitiems planus koreguoja egzaminų rezultatai ar netikėtai atsiradusios galimybės. Buvę abiturientų mokytojai ir klasių auklėtojai nekantriai lauks žinių apie savo mokinių stojimą į aukštąsias mokyklas. Ketveri metai kartu su jaunais žmonėmis išugdo žodžiais neapsakomą prieraišumo jausmą, kuris perauga į abipusę pagarbą bei meilę vienas kitam. Iš atminties neištrinsi gražiausių praeities akimirkų, drauge įgyvendintų idėjų bei nuveiktų darbų, kartu rengtų įdomių ir prasmingų švenčių, kurtų ir puoselėtų tradicijų.
Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos IX laidos auklėtiniai – pirmoji lietuvių kalbos mokytojos Gitanos Trinkaitės laida.
„Tai mano žvaigždės, kurias visas labai myliu – nuo Adomavičiaus Dominyko iki Žainytės Agnės. Labai gerai pamenu pačią pirmąją susitikimo akimirką, kai išvydau savo būsimus auklėtinius. Tai buvo 2009-ųjų gegužė Šiaulių „Romuvos“ progimnazijoje. Susipažinimo popietėje progimnazijos direktorė Stanislava Jūratė Prazauskienė paspaudė man ranką ir pasakė: „Tai labai gera klasė.“ Šie žodžiai pasitvirtino su kaupu. Ketverius metus mes gyvenome kaip neįveikiamas kumštis. Klasės stiprybė – vieningumas, įkvepiantis lyderių pavyzdys ir atsakomybė. Nuo 1 iki 4 klasės ugdytiniai surinko kelis šimtus padėkų, diplomų bei kitų aukštų įvertinimų, aktyviausiai reprezentavo savo mokyklą. Jie visur stengėsi būti pirmi, o aš tik džiaugiausi jų entuziazmu, netradicinėmis idėjomis, geranoriškumu bei pareigingumu. Šie jauni žmonės mane išmokė daugelio dalykų. Esu be galo dėkinga savo likimui, kuris ketveriems metams suvedė skirtingų kartų žmones į vieną kelią. Juo eidami mes visi švytėjome, spinduliuodami mintimis, žodžiais, darbais, įsipareigojimais ne tik dėl savęs, ne tik dėl savo „Romuvos“, bet ir dėl savo šalies. O tai svarbiausia matyti jaunų žmonių akyse ir jausti jų širdyse.
Dėkoju ne tik savo mokiniams, nuoširdžiai dėkoju ir savo auklėtinių tėveliams, kurie visus ketverius metus dosniai dalijosi mintimis dėl klasės kolektyvo stiprinimo, padėjo spręsti iškilusias problemas, įveikti nesėkmes, buvo aktyvūs gimnazijos bendruomenės nariai“, - mintimis dalijosi buvusi auklėtoja G. Trinkaitė.
Šiandien belieka tikėti jaunų žmonių sėkme ir laukti gražių susitikimo akimirkų.

Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ