S. Šalkauskio gimnazijos mokytojai džiaugiasi, kad būtent jų įstaigoje mokosi tokie motyvuoti gimnazistai. Nuotraukoje (iš kairės): R. Solovjovienė, G. Roduner, R. Gataveckas, N. Jurgelėnienė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
„Čia yra mūsų mokyklos žvaigždutės“, – pristatydamos Godą Roduner ir Roką Gatavecką džiaugiasi Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojos Rasa Solovjovienė ir Nijolė Jurgelėnienė. Prizines vietas ne tik miesto, bet ir respublikos vokiečių kalbos olimpiadose, debatuose, kituose konkursuose pelnę gimnazistai jau tvirtai apsisprendę – artimiausias jų gyvenimas virs Vokietijoje. Puikiai tarptautinį vokiečių kalbos egzaminą išlaikę Goda ir Rokas netrukus gaus diplomą, leisiantį studijuoti užsienio šalyje. Dabar visos jėgos sukauptos likusiems trims egzaminams.

Kraunasi lagaminus į Vokietiją
Jau vaikystėje abu gimnazistai turėjo svajonių, kuo taps užaugę. Goda buvo tvirtai įsitikinusi, kad perims savo senelio ūkį. „Galvojau, prižiūrėsiu arklius, jau turėsiu savo ūkį. Praėjo. Tada užsinorėjau stoti į kariuomenę. Irgi praėjo“, – juokiasi Goda. Jai antrina Rokas, teigdamas, kad vaikai yra labai lengvai paveikiami, todėl ir svajonės greitai keičiasi. „Užtekdavo to, kad pamatai policininką gražiai apsirengusį, dar automobilį vairuojantį ir galvodavai, kad nori būti toks pat“, – sako jis.
Šiuo metu abiturientų svajonės ir siekiai kur kas didesni. Rokas nusprendė studijuoti sociologiją ir politologiją Vokietijos sostinėje. „Toks mano pasirinkimas iš dalies susijęs su tuo, kad matematika man sekasi šiek tiek sunkiau. Daug lengviau istoriją ir vokiečių kalbą mokytis. Taip pat dalyvavimas debatuose, viešas kalbėjimas ir logiškas argumentavimas mane paskatino rinktis politologiją. Miestą irgi pasirinkau neatsitiktinai. Kelias savaites teko gyventi Berlyne, tai šis miestas man tikrai paliko didžiulį įspūdį“, – sako Rokas, pridurdamas, kad išsirinkti norimą specialybę vis dėlto sudėtinga, nes Vokietijoje universitetų apstu, o specialybių sąrašas primena šimto puslapių knygą.
Tuo metu kalbininkų šeimoje užaugusi Goda savo ateitį sieja su kokiu nors mažesniu Vokietijos miestu, kur planuoja studijuoti japonologiją. „Tiesa, Japonijoje nesu buvusi. Bet maždaug prieš trejus metus į mūsų mokyklą buvo atvykęs mokytojas, kuris surinko grupę ir mokė mus apie šią kultūrą. Nuo to laiko pradėjau domėtis Azijos kultūra. Galiausiai pasukau į Japonijos pusę. Pradėjau žiūrėti japoniškus filmukus su anglų kalbos titrais. Turėjau trijų savaičių japonų kalbos kursą. Žinote, daug kas klausinėja, kodėl nusprendžiau pasirinkti tokią specialybę, tikina, kad Europoje japonų kalbos žinios nereikalingos. Tačiau aš esu tokios nuomonės, kad jeigu žmogus kažko tikrai nori, tai jam nebus kliūčių susirasti darbą ir pan., nes daro tai, kas jam patinka“, – teigia gimnazistė, pridurdama, jog šią specialybę galbūt kaip nors derins su politologija, kad perspektyvos būtų dar didesnės.

Laurų medaliai – mokytojoms ir tėvams
Paklausti, kaip pavyko pasiekti tokių aukštų rezultatų, abiturientai teigia, kad jokios paslapties nėra – reikia mokytis. „Be mokytojų tokių rezultatų tikrai nebūčiau pasiekęs. Mokytojos mane itin skatino ir motyvavo dalyvauti įvairiose olimpiadose, konkursuose, debatuose. Jos suranda informacijos, kas kur vyksta, ir įtikina, kad dalyvaučiau. Taigi, jei man pačiam trūksta motyvacijos, jos suteikia mokytojos. Antra, vokiečių kalbos pamokose pas mokytoją Rasą sulaukiu labai daug dėmesio, savo lygio užduočių, todėl tikrai niekada nebūna taip, kad sėdėčiau pamokoje ir galvočiau, kad man per lengva. Taip pat turėjau specialių pamokų, kurias vedė mokytoja Nijolė. Ji padėjo pasiruošti tarptautiniam vokiečių kalbos egzaminui (Sprachdiplom 2). Mokėmės, kaip rašyti rašinį, kaip atlikti skaitymo užduotis ir pan. Mokytojos tikrai viską labai gerai paaiškina. Bendraujame lyg draugai. Todėl galiu sakyti, kad mažiausiai pusę medalio dėl pasiektų rezultatų galiu kabinti joms“, – sako gimnazistas, tikindamas, kad jam labai svarbus ir šeimos palaikymas bei nuo mažų dienų suteikta motyvacija mokytis užsienio kalbų.
Bendramoksliui antrina Goda, teigdama, kad vokiečių kalbos žinių taip pat gavo mokykloje. „Be to, mano tėtis yra šveicaras. Tačiau namuose mes kalbame ne grynąja, bet, jei galima taip sakyti, tarmiška vokiečių kalba. Čia panašu į mūsų žemaitišką tarmę. Bandžiau taip ir su Roku kalbėti, bet jis nesuprato. O tikrąją vokiečių kalbą aš išmokau mokykloje. Puikių mokytojų dėka“, – sako ji ir pataria jauniems žmonėms semtis iš savo tėvų visas žinias, kokias tik jie gali suteikti. „Nereikia galvoti taip, kad jeigu gyvenu čia, Lietuvoje, tai man kitų kalbų niekada neprireiks. Visos kalbos yra reikalingos“, – džiaugdamasi, kad turi maždaug dešimt kalbų mokantį tėvą, sako Goda.

Tikslų pasiekimui būtina motyvacija
Tokius gabius abiturientus išugdžiusios S. Šalkauskio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojos R. Solovjovienė ir N. Jurgelėnienė savo indėlį vertina kukliai. „Jau nuo antros klasės atėję jie žinojo, kad vokiečių kalba, kurią pasirinko kaip pirmąją užsienio kalbą, jiems tikrai bus reikalinga. Ir jie kryptingai tuo keliu ėjo. Mums pakako būti šalia ir prireikus nukreipti juos reikiama linkme“, – sako R. Solovjovienė.
Papildydama kolegę, N. Jurgelėnienė džiaugiasi, kad šie moksleiviai išsiskiria motyvacija. „Mes galime tik didžiuotis, kad turime tokius mokinius, kurie yra labai motyvuoti. Didelė dalis jaunimo dabar galvoja, kad užtenka vienos užsienio kalbos, vien tik anglų kalbos. Labai svarbu, kad Goda ir Rokas supranta, jog reikia mokėti kuo daugiau užsienio kalbų. Ypač smagu, kai mokomasi tokių retų kalbų kaip japonų, kinų, prancūzų. Jei jauni žmonės suprastų, kad visos kalbos yra reikalingos, būtų labai gerai“, – tikina ji, pridurdama, kad gimnazistams pagalbos ranką ištiesė ne tiek jos, kiek mokykla, kuri bendradarbiaudama su Vokietijos ambasada suteikia galimybę vaikams ne tik gilinti vokiečių kalbą įvairiuose konkursuose, bet ir leidžia jaunimui savomis akimis išvysti Vokietiją. Praėjusiais metais Goda ir Rokas šioje šalyje apsilankė net kelis kartus.
Goda skuba pritarti mokytojoms, tikindama, kad jos amžiaus jaunuoliai tikrai pasyviai žiūri į mokyklos suteikiamas galimybes. „Mūsų mokykloje galima mokytis švedų, prancūzų kalbų, tačiau nedaug mokinių tuo pasinaudoja. Pamenu, į mūsų mokyklą metams buvo atvykęs mokytojas iš Italijos. Ir ėjau, ir mokiausi. Nesvarbu, kad tai tik metai, svarbu pradėti. Galbūt vėliau visa tai ištobulinsi. Juk daug paprasčiau, kai turi kažkokius pradmenis. Aš nesakau, kad anglų kalba yra blogai, tiesiog jaunimui reikėtų į viską žiūrėti kiek plačiau“, – tvirtos pozicijos laikosi abiturientė.

Svarbiausia turėti svajonę
Akivaizdu, kad kalbos – šių gimnazistų „arkliukas“. Paklausti, ar visi žmonės gali išmokti užsienio kalbų, jie tikina, kad gali. „Matyt, mes su Roku patenkame į tą kategoriją žmonių, kurie yra imlūs kalboms. Tačiau netgi tie, kurie įsitikinę, kad jiems nelemta išmokti užsienio kalbų, neturėtų nuleisti rankų. Reikia savo gyvenimą susieti su užsienio kalbomis. Štai mano telefono nustatymuose išrinkta vokiečių kalba. Reikėtų žiūrėti daugiau filmų užsienio kalbomis su titrais. Per laiką išgirstus žodžius tikrai įsimeni. Aš žiūriu filmukus japoniškai, žinoma, ne viską suprantu, bet kažkurie žodžiai jau įsimena. Yra kažkokia atspirtis, nuo ko pradėti“, – sako Goda ir priduria, kad dar vienas privalumas – galimybė bendrauti su žmonėmis iš svečių šalių.
„Goda beveik viską ir išvardijo. Norėčiau pabrėžti, kad svarbu vartoti pasirinktą užsienio kalbą. Kalbos mokėjimas – lyg vairavimas. Jei to nedarai, įgūdžiai dingsta“, – teigia Rokas.
Būsimi studentai įsitikinę, kad visai nesvarbu, kokia kryptimi po mokyklos nuspręstų pasukti jaunas žmogus, svarbiausia – suprasti, ko jis nori iš gyvenimo. „Reikia suprasti, kad mes kiekvienas turime savo stipriųjų pusių. Jei matai, kad tau nesiseka sportas ar matematika, nenuleisk rankų. Tu kažką sugebi daryti geriau nei kiti. Žodžiu, reikia pripažinti, kad turi savo silpnųjų pusių, bet iš jų geriau pasijuokti, o visą dėmesį sutelkti į savo stiprybes“, – įsitikinęs Rokas.
„Aš manau, kad labai sunku tiems, kurie turi daug tų stipriųjų pusių. Jie nebežino, ką reikia pasirinkti. Tačiau to nereikia bijoti. Gal tu iš studijų tikiesi vieno, pradedi studijuoti ir pamatai, kad ten viskas visai kitaip nei įsivaizdavai. Tačiau visada galima perstoti. Savęs paieška nesibaigia ties stojimais. Tai nereiškia, kad tu visą gyvenimą žūtbūt turi tai daryti“, – teigia Goda.
Tuo metu N. Jurgelėnienė įsitikinusi, kad jauniems žmonėms svarbiausia turėti tikslą. „Svarbu turėti tą sparnuotą svajonę. Tada, kai ją turi, žengi po vieną žingsnelį ir žvelgi, ką dar gali padaryti, kad ji išsipildytų. Jeigu žmogus numoja ranka jau po pirmojo sunkumo, jis praranda motyvaciją, dingsta siekis, jam gyvenime būna labai sunku. Jis nuleidžia rankas ir tenkinasi tik tais mažais žingsneliais. Tai pakerta jauną žmogų. Taigi linkiu, kad visi jauni žmonės turėtų gražų didelį siekį“, – sako vokiečių kalbos mokytoja N. Jurgelėnienė.