Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikia darbuotojų vaikystės žaislų paroda „Mano vaikystės žaislai“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikia darbuotojų vaikystės žaislų paroda „Mano vaikystės žaislai“. Joje eksponuojami prieš kelis dešimtmečius gaminti ir išlaikyti žaislai ir žaidimai, su kuriais jų savininkus sieja prisiminimai, patyrimai ir išgyvenimai, nostalgiški jausmai. Tarp vaikystės žaislų dominuoja lėlės, paprastos ir įmantresniais drabužėliais, sovietinių laikų mašinėlės, meškiai, žaidimai. Yra ir arkliukas, ant kurio galima suptis, traukiama už virvelės mašina-vežimas, lėlės linguolės, filmukų „projektorius“, megzti ir siūti žaisliukai, lėlių vežimėlis, kiti žaislai. Apžiūrėję savo tėvelių ir senelių laikų žaislus, mažieji bibliotekų lankytojai pareiškė, kad jiems mieliausi – siūtas drambliukas, gerokai padėvėtas meškinas ir paprastutės mašinytės.
Vaikai, žaislai ir bėgantis laikas – kokios vaikystės žaislų savininkų mintys dabar. Atidarant parodą pokalbyje dalyvavo 13 darbuotojų – nuo 25 iki 65 metų. Pokalbyje dalyvavo Inga Liekmanienė (55 metai), Asta Kaktytė (35 metai), Jonė Gorytė (25 metai), Gediminas Kisažauskas (42 metai), Neringa Lukšaitė (57 metai), Genovaitė Lukošiūnienė (55 metai), Regina Miežetienė (51 metai), Roberta Ščeponavičiūtė (27 metai), Aldona Šiaulienė (65 metai), Valerija Žilinienė (60 metų). Kalbėjusiųjų įžvalgos pateiktomis temomis.
Dauguma jaunesnio amžiaus pokalbio dalyvių pasakojo, kad žaislų ir žaidimų nestokojo arba jų turėjo pakankamai daug.
Valerija: Labai daug žaislų gamindavome pačios: darydavome iškarpas, siūdavome, megzdavome.
Inga: Mano žaislai būdavo tik pačios megzti. Megztomis lėlėmis apdovanodavau savo draugus ir artimuosius. Parodoje eksponuojamą megztą lėlytę dar mokyklos suole dovanojau būsimam vyrui. Vėliau šią lėlę pamilo ir ilgai su ja žaidė dukterėčia Rasa.
Genovaitė: Žaislus gamindavau iš natūralių medžiagų. Įkvėpta savo tėvelio staliaus, pati sukaliau ir nudažiau lėlių stalą, kėdes ir indaują. Iš skudurėlių prisiuvau drabužėlių ir žaisdavau, žaisdavau, žaisdavau...
Aldona: Masinės gamybos žaislų apskritai neturėjome. Vaikystėje, kuri prabėgo kaime, iš molio, tešlos lipdydavau darbelius ir juos džiovindavau saulėje. Iš stiklo šukių butelio dugne darydavau „panoramas“ ir sukdama stebėdavau besikeičiančius ornamentus. Didžiausia dovana būdavo tėvelių iš Rygos parvežti moliniai dažyti švilpukai.
Beveik visų pašnekovų vaikystėje mėgstamiausi ir mylimiausi žaislai – lėlės ir meškinai.
Regina: Ištisas popietes kartu su draugėmis karpydavau lėles iš popieriaus, rengdavau drabužiais. Kolekcionavau lėles. Įsigyti naują lėlę būdavo didelė šventė.
Valerija: Man nepakeičiamas būdavo gydytojo reikmenų krepšelis ir vaikiškų indų rinkinys, o kas iš jų ragaus, jei ne lėlės? Mylimiausia lėlė buvo skudurinė Aušrelė.
Neringa: Mano vaikystės lėlėms Hildai, Mašai ir Basiai buvo suteiktos tam tikros savybės ir charakterio bruožai, su jomis leisdavausi į nuotykius. Lėlėms asistavo žirgas-sūpynės. Paveikta A. Diuma knygų, žaisdavau ir muškietininkus, gaminome kardus.
Jonė: Aš žaisdavau su lėlė Barbe, kurią dovanojo močiutė. Su ja mokiausi pažinti mergaičių pasaulį.
Roberta: Mano vaikystė prabėgo su „kepsais“. Žaisdavome jais namuose pasikloję kilimėlius ir nešdavomės į mokyklą pažaisti per pertraukas. Dar patiko žaisti su mašinomis ir elektroniniais augintiniais „tamagošiais“.
Asta: Mano mylimiausi žaislai - pliušiniai meškiukai dvynukai ir medžiaginis dramblys. Ir dabar prisimenu žaidimus su jais. Turėjau kasdieninį ritualą: pakloju vakare lovą, sudėlioju žaislus, palinkiu jiems labos nakties. Šis ritualas tapo maloniu užsiėmimu ir suteikė stabilumo. Žaidimų laikas man dabar atrodo kaip brangios praeities sustabdytos akimirkos.
Gediminas: Žaisdavau su kareivėliais, mašinomis ir mylėjau meškiną. Su juo eidavau miegoti. Jis mano vaikystės relikvija, prisiminimų draugas, kuris niekada nepriekaištavo, neteisė, su juo būdavo gera.
Pašnekovai akcentavo, kad ne tik žaislai, bet ir vaikystėje žaisti žaidimai skatino jų intelektinį tobulėjimą, pasaulio pažinimą, įgūdžius ir miklumą.
Regina: Žaisdavome „geografinius“ žaidimus, kai pagal pasirinktą raidę reikėjo vardinti miestus, upes, šalis. Buvo smagu, ir mūsų išprusimas didėjo.
Valerija: Neužmiršiu vaikystės žaidimų „gydytojais“: žaisdavau juos su draugėmis, kurių tėveliai buvo medikai. Jie suteikė žinių apie sveikatą. Kartu su kiemo vaikais ruošdavome vaidinimus savo gatvės gyventojams. Rašiau scenarijus, siuvau drabužius, repetavome, mokėmės tekstus ir įgijome aktorinių įgūdžių. Dabar galiu pasakyti, kad šie žaidimai ugdė mano asmenybę ir plėtė akiratį.
Neringa: Statėme „namus“ ir „būstus“, mokėmės šeimininkauti, eidavome „apsipirkti“.
Jonė: Ir mes dažnai žaisdavome „namais“. Buvo smagu izoliuotis nuo aplinkos ir susirasti savo nišą, kur jauteisi saugus ir planavai ateitį.
Asta: Dažnai žaisdavau „biblioteką“, gal tai ir nulėmė mano ateitį , - tapau bibliotekininke.
Aldona: Populiariausi žaidimai buvo su sviediniu: iki išnaktų žaisdavome kvadratą, o mes, mergaitės, labai mėgome žaisti „dešimtuką“. Slėpynės buvo vienas mėgstamiausių vasaros žaidimų.
Dauguma darbuotojų, išskyrus kelis, su žaislais žaidė iki 12-13 metų. Beveik visų nuomone, tyčinis ar priverstinis žaislų atsikratymas dar nereiškia, kad vaikystė baigėsi ir atėjo brendimo laikotarpis.
Genovaitė: Vaiko artimieji neturėtų smerkti vaikų, jeigu jiems žaislų dar reikia. Smerkimas verčia vaikus veidmainiauti ir slėptis. Aš žaidžiau iki 14 metų ir turėjau slėpti, kad niekas manęs žaidžiančios nematytų. Vėliau atradau skaitymo pasaulį.
Valerija: Paauglystėje žaislus keitė kiti pomėgiai. Žaidėme stalo žaidimus: domino, Rič-Rač, loto.
Aldona: Ir kortų žaidimus, kurių sovietmečiu netoleruodavo. Bet jie juk reikalauja įvairiausių įgūdžių: apgalvojimo, skaičiavimo, strategavimo į priekį, kai kurie žaidimai – komandinio darbo. Be to, žiemos vakarais žaisdavome savo gamybos šaškėmis ir skaitydavome knygas.
Asta: Žaidžiau iki pat studijų. Iš tiesų nėra kokio nors tiesioginio atsisveikinimo su žaislais, tas atsisveikinimas tik simboliškas, nes jeigu atiduodi žaislus kitiems, tai perduodi ištisą savąjį komunikavimo su žaislais procesą, savo meilę, savo patirtį, tęstinumą.
Neringa: Suaugusiems žaislų reikia, nes tinkami žaislai maloniai nuteikia, padeda atsipalaiduoti ir puošia namus.
Genovaitė: Suaugusiems žaislus atstoja hobis: kolekcionavimas ar kitas malonus užsiėmimas.
Aldona: Dabar suaugusiems gaminami specialūs dizainerių žaislai. Ši manija prasidėjo 2001 metais ir sparčiai plinta. Ko gero, atsipalaidavimui nuo stresinės aplinkos ir įprastos kasdieninės rutinos reikalingos papildomos priemonės – taip pat ir žaislai. Nieko nuostabaus, kad ir suaugusiems jų prireikia.
Asta: Mano nuomone, žaislai reikalingi bet kuriam žmogaus amžiui, nes tam tikru laikotarpiu įvyksta žmogaus ir žaislo metamorfozė – vyksta vienos formos perėjimas į kitą.
Dabartiniai žaislai kitokie?
Asta: Dabar žaislai skiriasi savo kokybe (tobulesnėmis medžiagomis ir gamybos technologijomis). Pagaminama išties puikių loginių ir mąstymo žaidimų. Jeigu kalbėtume iš neigiamos pusės, jie gerokai „agresyvesni“ . Be to, pramonė pagamina viską nuo A iki Z. Vaikai mažiau skatinami kurti: siūti, megzti, konstruoti.
Neringa: Anksčiau žaislai buvo natūralesni ir ne tokie toksiški.
Genovaitė: Žaislų įvairovė labai didelė. Naujos medžiagos ir spalvos, žaislai kalbai lavinti, grojantys ir veiksmo žaislai.
Aldona: Gaminama daug interaktyvių žaislų; robotų, vaikiškų kompiuterių. Jie valdomi nuotoliniu būdu. Tačiau ir mums, ir dabartiniams vaikams buvo ir lieka brangiausi pačių pasidaryti žaislai. Kažin kodėl tokia miela skudurinė Onutė?
Inga: Todėl, kad pasiūta su meile, ne masinės gamybos. Ją siuvant įdėta dalelė savęs.
Ką patartumėte tėveliams?
Aldona: Patarčiau atkreipti dėmesį į tai, kad masinėje gamyboje pasitaiko ne vien tik neekologiškų, nesaugių žaislų. Gaminama daug vulgarių, neskoningų ir dezorientuojančių žaislų, kuriuos tėveliai kaip naujovę parsiveža iš užsienio šalių. Pirkdami žaislą, įsitikinkite, kad jis turėtų ne vieną funkciją: žaislas turi ugdyti vaiko kūrybiškumą ir vaizduotę, mokyti aplinkos suvokimo.
Neringa: Kurkite žaislus kartu su savo vaikais, žaiskite kartu su jais!
Asta: Dabar vaikai daug mažiau žaidžia, ypač berniukai. Kodėl? Gal nebemoka? Tėveliai, pasirinkite žaislą, atsisėskite ir pažaiskite vieni patys. Prisiminkite savo vaikystę. Jums kils daug idėjų, kaip padėti susidraugauti vaikams su žaislais.
Genovaitė: Kurkite su vaikais pasakas, pasitelkę įvairiausias priemones: lėkštes, obuolius, uogas, žaisliukus.
Inga: Nors žaislų pagaminama sudėtingų, tačiau ar jie skatina vaikus fantazuoti? Vaikai patys turėtų žaislų funkcijas sugalvoti. Linkėčiau tėveliams labiau rūpintis vaikų žaislais ir žaidimais, nes vaikystė be jų yra netikra.

Atidarant parodą pokalbyje dalyvavo 13 darbuotojų – nuo 25 iki 65 metų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.