Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė profesorė dr. Asta Klimienė džiaugiasi, kad tradicinė rūta palengva randa vietą ir moderniuose gėlių darželiuose, nors dažnai naujų sodininkų akys krypsta į įmantresnius iš užsienio atvežtus augalus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
„Rūta, rūtelė, gėlyte žalioji, Lietuvos kunigaikščio iš svečios šalies parvežtoji, Lietuva tau jau gimtinė, puošei darželius ir rytais sutinki žvaigždutę aušrinę. Esi išrinktoji, o vestuvių proga jaunosios dabinasi rūtos žaliais lapeliais. Būki laiminga Lietuvos šalelėj ir savo grožiu puoški mūsų šalį“, - taip apie žaliąją rūtą atsiliepia šiaulietė Elena Sakalauskaitė, kuri ir pasiūlė „Šiaulių naujienų“ redakcijai prisiminti šį tradicinį augalą.
Apie rūtą, jos gydomąsias savybes ir kelionę į Lietuvą pasakoja Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė profesorė dr. Asta Klimienė.

Rūta atkeliavo kartu su bažnytine kultūra
„Žalioji rūta į Lietuvą atkeliavo iš Viduržemio jūros regiono, nors šis augalas yra sutinkamas ir Pietinėje Azijos dalyje, Šiaurinėje Afrikoje. Lietuvoje XVI amžiaus viduryje rūta minima kaip lietuviškojo gėlių darželio augalas. Viename istoriniame šaltinyje teigiama, kad rūta į Lietuvą atkeliavo Vytauto Didžiojo laikais, kai buvo atsivežti totoriai ir karaimai. O kituose šaltiniuose teigiama, kad rūta atsirado, kai pradėjo veikti vienuolynai ir atsirado bažnytinė kultūra“, - pasakoja A. Klimienė.
Žalioji rūta – rūtinių šeimos daugiametis, 20–80 centimetrų aukščio, pusiau sumedėjęs augalas.
Žaliosios rūtos stiebas stačias, plikas, melsvai pilkas ir šakotas, o lapai – pražanginiai, kotuoti.
Atskiri žaliosios rūtos lapeliai pailgi arba kiaušiniški, pilkai žalios spalvos. Žalioji rūta žydi birželio ir rugpjūčio mėnesiais.
Pasak A. Klimienės, yra apie 60 skirtingų rūtų porūšių, tačiau Lietuvoje auga vos kelios.
„Mūsų regione labiausiai paplitusi žalioji rūta, kuri lengviausiai prisitaikė prie mūsų klimato. Tačiau natūraliai augančių rūtų Lietuvoje neturime. Rūta auginama darželiuose bei kapinėse ir yra paplitusi visoje respublikos teritorijoje. Buvo laikas, kai rūta mūsų kultūroje užėmė labai svarbią vietą. XVI-XVIII amžiuje rūta išstūmė visus kitus tradicinius augalus. Rūta tapo vestuvinio, krikštynų ir mergelės nekaltumo simboliu. Manoma, kad rūtos populiarumą lėmė jos gydomosios savybės“, - teigia A. Klimienė.

Rūta gali būti vaistas ir maistas
Rūta turi daug eterinių aliejų ir cheminių junginių, todėl ji - ne tik vaistinis, bet ir prieskoninis augalas. Tačiau A. Klimienė įspėja, jog rūtas reikia naudoti labai nedidelėmis dozėmis, nes antraip ji žmogui gali būti net nuodinga.
„Kai kuriose šalyse be rūtos neįsivaizduojami gėrimai. Taip pat žinoma, kad kai kur ungurio paruošimui naudojami rūtos prieskoniai. Tačiau Lietuvoje šis augalas kaip vaistas ar prieskonis vartojamas žymiai rečiau. Nepasitarus su gydytoju, homeopatu ar žolininku nereikėtų naudoti rūtų nei kaip vaisto, nei kaip prieskonio, nes labai greitai galima jų perdozuoti“, - įspėja A. Klimienė.
Liaudies medicinos tekstuose minima, kad rūtos mažina galvos skausmą, gerina kraujotaką. Tačiau nepamirštama ir tai, kad rūtos labai pavojingos nėščiosioms, nes senais laikais rūta buvo naudojama nėštumo nutraukimui.
„Teko skaityti, kad prie vienuolynų daug rūtų augo, nes iš jų buvo gaminamas vynas, siekiant vienuolių potencijai mažinti. Etnografiniuose tekstuose minima, kad jei mama įtardavo, jog dukra naktį linksminosi ir namo grįžo neaiški, tada ją varydavo ravėti rūtas. Taip saugodavosi nuo neplanuotų nėštumų. Jei mergaitę nuo rūtų išberdavo, mama būdavo rami, kad šeimoje nebus gėdos. Rūta stiprus alergiją sukeliantis augalas, todėl ir buvo naudojamas kaip vaistas nuo neplanuoto nėštumo“, - pasakoja A. Klimienė.

Rūta atranda vietą moderniuose gėlynuose
Pasak A. Klimienės, tradicinė rūta palengva randa vietą iš moderniuose gėlių darželiuose. Tai visžalis augalas, todėl žali lapeliai dera prie kitų augalų. Tačiau, anot A. Klimienės, dabar rūta nėra tokia svarbi kaip seniau, kai kiekviename gėlių darželyje puikuodavosi rūtos.
„Keičiasi požiūris į gėlynų formavimą. Pastaruoju metu sodininkai ir daržininkai augina daug ir įvairių gėlių, nes paprasčiausiai atsibodo seni tradiciniai augalai. Tačiau ne visi pamiršo tradicinius augalus – yra daug atvejų, kai gėlių darželiuose rūtos derinamos su kitais augalais ir bendrame vaizde jos atrodo tikrai gražiai. Tačiau dabar viešosiose erdvėse rūtų auginti jau nerekomenduojama, kad aplinkiniams nesukeltų alergijos“, - sako A. Klimienė.
Sodininkų teigimu, rūtas lietuviai pamėgo, nes jos labai nereiklios žemei. Lietuvoje rūtos lengvai žiemoja, yra prisitaikiusios prie mūsų klimato. Nors rūta, pasak A. Klimienės, labiau mėgsta saulėtą vietą, ji puikiai auga ir pavėsyje. Lietuvoje rūtos sėjamos arba sodinamos iš mažų daigelių.

Rūta, į Lietuvą atkeliavusi XVI amžiuje, nuo seno pasižymėjo gydomosiomis savybėmis, o kai kuriose šalyse ji buvo naudojama ir kaip prieskoninis augalas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.