Dauguma Lietuvos gyventojų didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžia darbe. Vieno tyrimo duomenimis, beveik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų prisipažįsta, kad po darbo namuose spėja tik pavalgyti ir pasiruošti kitai dienai, o laiko šeimai ir poilsiui visiškai nelieka.
Diana JANUŠAITĖ
Lietuviai namuose praleidžia per mažai laiko
Daugiau nei 40 proc. lietuvių įsitikinę, kad dabar žmonės namuose praleidžia kur kas mažiau laiko nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Paklausti, ar po darbų ar studijų norėtų namuose praleisti daugiau laiko nei dabar, daugiau nei pusė – 54 proc. – respondentų atsakė teigiamai.
Situacija – paradoksali. Žmonės ilgą laiką ieško šilto, jaukaus, patogaus būsto, tam skiria daug energijos ir lėšų, tačiau, kaip parodė atliktas tyrimas, jame beveik nebūna.
Tyrimo duomenimis, mažiausiai laiko namams ir šeimai randa aukštąjį išsilavinimą įgiję lietuviai (beveik 50 proc.) ir didžiausių pajamų grupės atstovai (49 proc.).
Darboholiku tampama dėl asmeninių problemų
Psichologė Giedrė Daugelavičienė pastebi, kad Lietuvos piliečiai vis dažniau didžiąją paros ir energijos dalį skiria darbui bei karjerai. Tačiau, anot jos, darboholiku negalima vadinti žmogaus, kuris tiesiog daug dirba.
„Jeigu žmogus mėgaujasi savo darbo rezultatais ir sugeba užsiimti kitomis veiklos sferomis, tada jis tikrai nėra darboholikas. Tačiau jei jis nebeskiria pakankamai dėmesio savo šeimai ir artimiesiems, tada derėtų susirūpinti. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kiek laiko žmogus galvoja tik apie darbą. Jeigu jis dirba trumpą laiką gana intensyviai, tai nieko keisto. Galbūt jis siekia svarbaus tikslo, dėl kurio tenka daug dirbti. Tačiau jei tai tęsiasi ne vienerius metus, tada tai gali būti vienas iš darboholizmo požymių“, - sako G. Daugelavičienė.
Psichologės teigimu, viena labiausiai paplitusių darboholizmo priežasčių - prastai susiklostęs asmeninis gyvenimas. Žmogus nenori sugrįžti į namus, todėl nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro sėdi darbe: „Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Darboholizmą gali lemti tokios asmeninės problemos, kaip šeimos, pomėgių neturėjimas, nežinojimas, kur save realizuoti. Toks asmuo nemoka ilsėtis, jo mintys visada įtemptos, o veikla orientuota į perfekcionizmą.“
Esama ir kitų darboholizmo priežasčių. Dažniausiai į darbą pasineria tie žmonės, kurie nejaukiai jaučiasi socialinėje erdvėje, nemoka ar negali adekvačiai bendrauti su aplinkiniais. Didelės įtakos turi ir gėdos jausmas, nes anot psichologės, kartais žmogus varžosi dėl to, kad nieko nepasiekė, ar tiesiog nenori susilaukti aplinkinių priekaištų, kad mažai dirba.
Pagrindinis vaistas – nuoširdus bendravimas
Siekiant šią problemą išspręsti, psichologė pataria, pirmiausia sau atsakyti į klausimus, o kas mane verčia tiek daug dirbti, kas trukdo atsipalaiduoti. Be to, reikia skirti didesnį dėmesį savo vidinio pasaulio analizei. Išsianalizuoti, kurios vertybės svarbiausios, ir jų laikytis. Stebėti savo emocijas, bandyti išsiaiškinti, kokios priežastys verčia daug dirbti - galbūt tai nepasitikėjimas savimi, galbūt baimė būti kitokiam.
„Mūsų visuomenėje dar nuo mokyklos laikų orientuojamasi ne į proceso veiklą, kurio metu, žmogus jaustųsi laimingas, bet į rezultatą. Jau pradinėje mokykloje mokiniai vertinami ne už tai, kokie jie yra, bet kokį pažymį gavo. Todėl ilgainiui žmogus pripranta taip gyventi ir vietoj to, kad gyventų dėl savęs ir ieškotų galimybių savo svajonių įgyvendinimui, jis siekia pripažinimo viešumoje, bendradarbių, artimųjų akyse“, - pabrėžė G. Daugelavičienė.
Anot psichologės, darboholikui pasikeisti, gali padėti ir artimieji. Darboholizmą reikia gydyti ne tabletėmis, bet nuoširdžiu bendravimu.
Paprasto šeimyninio pokalbio metu kiekvienas šeimos narys turėtų išsakyti savo jausmus, pavyzdžiui, kaip jaučiasi, kai jo artimas žmogus daug laiko praleidžia darbe ir praktiškai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams. Pokalbio metu, gali paaiškėti, kad viskas dėl to, kad tokiu būdu siekiama daugiau užsidirbti. Tuomet antroji pusė galėtų pasiūlyti kokią kitą alternatyvą, kaip šią problemą spręsti.
