„Ligoninėje atlikti tyrimai nepalieka nė mažiausios kibirkštėlės paciento artimiesiems abejoti galima prognoze“, - sako neurochirurgas Antanas Mockus.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Mediciniškai nustatyta, kad vienas potencialus donoras gali išgelbėti net septynių sunkiai sergančių žmonių gyvenimus ar pagerinti jų kokybę, tačiau dažniausiai tam kategoriškai prieštarauja artimieji. Artimųjų ar paties paciento valia ypač gerbiama, nors į ligoninę dažniausiai patenka itin sunkios būklės pacientai. Respublikinės Šiaulių ligoninės Viešųjų ryšių specialistės Zitos Katkienės teigimu, per pirmąjį šių metų pusmetį Šiaulių ligoninės Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus medikai į Lietuvos transplantacijos biurą kreipėsi net keturis kartus. Per pusmetį keturiems skyriaus pacientams buvo diagnozuotas galvos smegenų funkcijų išnykimas ir gavus artimųjų sutikimą, buvo rengiami organų donorystei. Deja, potencialių donorų organai, kurių taip laukė Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai, neišgelbėjo sunkiai sergančiųjų gyvybių.

Donoras – gyvybė sergančiajam
Kad ne visada potencialūs donorai tampa tikraisiais donorais, įrodo šių metų Respublikinės Šiaulių ligoninės situacija. Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorė Šiaulių ligoninėje, Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja anesteziologė-reanimatologė Stasė Sergedaitė teigia, jog ligoninėje ruošiama daug daugiau donorų, nei jais tampama. Dažniau labai sunkus, atsakingas ir kruopštus medikų darbas nueina vėjais – potencialius donorus artimieji laidoja. Į žemę užkasami ir organai, galėję ne vienam žmogui padėti gyventi.
„Per šių metų pirmąjį pusmetį Šiauliuose organų donorystei buvo ruošiami trys suaugę žmonės, patyrę galvos traumas, bei kelerių metukų vaikas. Dviejų potencialių organų donorystei nepritarė artimieji, kitų dviejų organai netiko dėl infekcijos. Kelias paras kovojome dėl potencialių donorų organų išsaugojimo. Išsaugoti organus donorystei labai sunku, nes sveikatos apsaugos ministro patvirtinta smegenų funkcijos išnykimo nustatymo tvarka itin griežta“, - sako S. Sergedaitė.

Pacientas tampa potencialiu donoru, kai trijų gydytojų konsiliumas pripažįsta, kad smegenų funkcija išnykusi ir diagnostiniais tyrimais konstatuojama galvos smegenų mirtis.
Patvirtinus smegenų funkcijų išnykimą, pacientas neatjungiamas nuo medicinos aparatūros, palaikančios organų funkcionavimą – kvėpavimą, širdies veiklą.
Pasak S. Sergedaitės, konstatavus galvos smegenų funkcijų išnykimą – žmogaus nebėra, nors šią skaudžią žinią medikui pripažinti lengviau, nei artimiesiems, kuriuos su mirusiuoju sieja jausmai.

„Medikui skaudi žinia, kad pacientas mirė, nereiškia baigties, nes medikai pasiryžę padaryti viską, kad organų donoru identifikuoto paciento organai nesiliautų funkcionavę ir atgimtų antram gyvenimui. Branginamas kiekvienas potencialus donoras, nes pastaraisiais metais jų užregistruojama mažiau – ligoninėje išgelbstima ir itin sunkios būklės pacientų gyvybė, o iš komos žmogaus būklė pereina į ilgalaikę komą. Jeigu žmogus pats kvėpuoja, smegenų mirtis jam nenustatoma“, - pasakoja medikė.
Pasak S. Sergedaitės, donorystei netinka ir ilgai gydomo žmogaus organai. Kita priežastis – po sunkių daugybinių traumų pacientas miršta pakeliui į ligoninę.

Po sunkių traumų dažnai organai netinkami
Nustačius smegenų funkcijos išnykimą, nėra garantijos, kad potencialus organų donoras gelbės kitų žmonių gyvybes.
Dažniausiai po galvos smegenų insulto ar sunkios traumos sąmonės netekęs žmogus patenka į Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Anot S. Sergedaitės, chirurgai, anesteziologai- reanimatologai daro viską, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta, deja, kartais traumų ar ligų sužalotas žmogaus organizmas nepajėgia atlaikyti sunkių traumų, o organai netinkami gelbėti kitus žmones.

Kai trijų profesionalių medikų konsiliumas patvirtina, jog galvos smegenų funkcijos išnykusios, apie potencialų organų donorą pranešama Nacionaliniam transplantacijos biurui, kurio specialistai nedelsia – jie atskuba į gydymo įstaigą, kur atlieka reikiamus tyrimus patvirtinanti, kad organai tinkami donorystei.
„Visi keturi pacientai, apie kuriuos pranešėme Nacionaliniam transplantacijos biurui, buvo identifikuoti kaip potencialūs donorai“, - sako S. Sergedaitė. Deja, transplantacijos specialistai, ilgas valandas triūsę ligoninėje, atlikę visus reikiamus tyrimus ir formalumus, ir nustatę, kad organai tinkami donorystei, išgirsdavo liūdną žinią: artimieji atsisako mirusiojo organus aukoti donorystei, nes patys arba mirusysis, dar būdamas sveikas, nepritarė organų donorystei.

Diagnozavus smegenų mirtį – saugomi organai
Su tais, kurie tampa potencialiais donorais, Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojams bendrauti netenka, nes jie į skyrių atvežami be sąmonės. Pasak neurochirurgo Antano Mockaus, pagal Glazgo skalę žmogaus būklė yra normali, kai jo gyvybinės funkcijos yra 15 balų. Kai žmogaus būklė pagal Glazgo skalę įvertinama trimis balais, žmogus būna komos būklės. Vertinamas atsimerkimas, kalba ir judesiai – kai reakcija į dirgiklius išnykusi, žmogus nekalba ir nereaguoja į aplinką, jam diagnozuojama koma.

Komos būklėje gali išnykti ir smegenų veikla.
Respublikinės Šiaulių ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjos neurologės Siglos Ščeponavičiūtės teigimu, spręsti komos gylį ir prognozę galima įvertinus galvos smegenų kamieno refleksines funkcijas. Įtarus galimą smegenų veiklos požymių išnykimą, yra kviečiamas pirmas konsiliumas – neurologas arba neurochirurgas, anesteziologas-reanimatologas bei gydantis arba budintis gydytojas įvertins būklę. Ypač kruopščiai vertinamos septynios funkcijos, kurioms išnykus ir gyvybės požymių nebebus.

„Paprastais metodais tiriami akių judesiai, ragenos refleksai, kurių išnykimas akivaizdus, kai žmogaus akis nereaguoja į brūkštelėjimą minkštu daiktu ar plunksna, vyzdžiai nereaguoja į šviesą. Įvairiais dirgikliais tikrinama ir reakcija į skausmą. Įsitikinama, ar nebėra kosulio ir vėmimo refleksų, tikrinamas spontaninis kvėpavimas, okulocefaliniai, vestibulookuliniai refleksai“, - vardija A. Mockus.
Kai žmogus nebereaguoja į jokius dirgiklius, tikrinama, ar jis gali kvėpuoti atjungus dirbtinį plaučių ventiliacijos aparatą. Pasak A. Mockaus, jei atjungus respiratorių kvėpavimo nėra, jei kraujo įsotinimas deguonimi krenta, akivaizdu, jog smegenų veikla išnykusi.

Pakartotiniai tyrimai neleidžia suklysti
Kai pacientui diagnozuojamas galvos smegenų funkcijos išnykimas, medikai privalo tyrimus atlikti pakartotinai po po 12 ir po 24 valandų, kad nekiltų abejonių.
„Jei ir po 12 valandų vėl nustatoma smegenų mirtis, atliekamas elektroencefalogramos tyrimas. Tuo atveju, jei encefalogramoje brėžiama izolinija, patvirtinanti, jog smegenų elektrinė veikla yra išnykusi, konstatuojama smegenų mirtis“, - kalba neurologė S. Ščeponavičiūtė.
Smegenų mirtis, anot medikų, gali būti konstatuota net ir be ilgo paciento stebėjimo, kurį atlieka gydytojų konsiliumas. Pasak neurochirurgo A. Mockaus, pirmą kartą nustačius visus smegenų mirties kriterijus, gali būti atliekama keturių pagrindinių galvos smegenų angiografija.

„Pacientui į arterijas suleidžiamas kontrastas ir atliekamas tyrimas, kuris labai tiksliai parodo, ar kraujas patenka į smegenis. Jei kraujotakos nėra, smegenys jau žuvusios“, - sako A. Mockus.
Šis tyrimas suteikia teisę atlikti reikiamus tyrimus, nustatančius organų būklę, jų tinkamumą donorystei.
Kad organai būtų panaudoti donorystei, svarbus ir laikas. Pasak medikų, dažnai nutinka taip, kad net gavus sutikimą iš artimųjų dėl organų panaudojimo, donoro organų nebepavyksta išsaugoti iki trečio konsiliumo.

Medikų pastangos tampa beprasmės, kai artimieji nesutinka, kad organai atgimtų kitų žmonių kūnuose ir išgelbėtų jų gyvybes. Toks abejingumas svetimo žmogaus kančiai sužlugdo daugelio sergančiųjų viltis.

Anot Respublikinės Šiaulių ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjos Siglos Ščeponavičiūtės, abejoti, kai medikų konsiliumas diagnozuoja galvos smegenų veiklos išnykimą, nėra pagrindo – tai įrodo daugybė atliekamų tyrimų.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.