Moters ir vaiko klinikos gydytoja akušerė-ginekologė išsamiai pasakoja apie nevaisingumą ir jo atsiradimo priežastis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Birželį visas pasaulis mini nevaisingų porų mėnesį. Vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime – tai gyvybės tąsa, o jeigu nepavyksta susilaukti vaikučio, kyla didžiulė problema. Nevaisingumas – tai biologinė būklė, kai pora, gyvenanti normalų lytinį gyvenimą ir nenaudojanti kontraceptinių priemonių, negali pastoti vienerius metus ar ilgiau.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pasaulyje apie 50–80 mln. žmonių turi nevaisingumo problemą. Lietuvoje vaisingumo sutrikimai nustatomi 10–15 proc. porų. Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos gydytoja akušerė-gineklologė Ingrida Jackūnienė sako, kad šeimos susiduria ne tik su pirminiu nevaisingumu, pastoti pakartotinai negali dar 10–25 proc. šeimų, jau turinčių vaiką. Nevaisingumo problema ir toliau išlieka aktuali, nes kasmet nevaisingumas naujai nustatomas maždaug 2 tūkst. šeimų.

Nevaisingumo priežastys
„Moterų nevaisingumas apie 40 proc. yra susijęs su ovuliacijos sutrikimais, dar 40 proc. – dėl kiaušintakių ir dubens organų patologijos. Neaiškios kilmės nevaisingumas yra 10 proc., kitos priežastys – 10 proc. Pažymėtina, kad vienu metu gali būti ne viena nepastojimo priežastis, tad klinikinėje praktikoje priežasčių procentinių dalių suma yra didesnė negu 100 procentų“, – sako I. Jackūnienė.
Dažniausios priežasčių grupės – endokrininės kilmės patologija (ovuliacijos sutrikimai) bei tuboperitonealinė (kiaušintakių ir/ar peritoninė) patologija. Pirmąją minėtą grupę – ovuliacijos sutrikimus (dažniausiai pasireiškiančius ovuliacijos nebuvimu) – gali sukelti tokios žinomos ligos, kaip policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), hiperprolaktinemija, hipotireozė, antinksčių hiperplazija, sunkios vidaus organų ir psichikos ligos, endokrininių liaukų navikai, antsvoris ir nutukimas. Tuo tarpu kiaušintakių pažeidimą ir sąaugų mažajame dubenyje susidarymą sukelti gali persirgtas mažojo dubens uždegimas (MDU), endometriozė, buvusios chirurginės intervencijos mažajame dubenyje ar pilvo ertmės organų operacijos.
„Viena iš dažniausiai pasitaikančių jaunų moterų ligų – endometriozė, kuri gali sąlygoti tiek ovuliacijos defektą, tiek peritonealinį nevaisingumą. Endometrioze serga iki 10 proc. reprodukcinio amžiaus moterų, o 20–40 proc. endometriozės atvejų nustatomas ir nevaisingumas“, – sako gydytoja akušerė-ginekologė.
I. Jackūnienė atkeipia dėmesį į dar vieną dažniausių kiaušintakių pažeidimo priežasčių – chlamidinę infekciją (chlamidiozę): po jos sukeltos dubens uždegiminės ligos pirmojo susirgimo epizodo – 12 proc. moterų pažeidžiami kiaušintakiai, o pasikartojantys ligos atkryčiai tiesiogiai didina kiaušintakių pažeidimo tikimybę. „Tyrimais nustatyta, kad po trijų uždegiminės dubens ligos atakų apie 54–75 proc. moterų pažeidžiami kiaušintakiai, – aiškina gydytoja. – O sutrikdžius kiaušintakių praeinamumą, natūralus spermijų susiliejimas su kiaušialąste tampa neįmanomas, ir moterys pastoti natūraliai nebegali.“
Trečia priežasčių grupė – gimdos ir gimdos kaklelio patologija – reikšmingesnės įtakos nevaisingumui gali turėti įgimtos gimdos kaklelio anomalijos, Asherman'o sindromas (sąaugiminis procesas gimdos ertmėje), submukozinės ar labai didelės, sukeliančios gimdos ertmės deformacija, intramuralinės gimdos miomos. Ir dar viena ne ką mažiau svarbi etiologinė grupė – neaiškios kilmės moterų nevaisingumas.
„Kalbant apie vyrų nevaisingumą, beveik pusei pacientų nevaisingumo priežasties nepavyksta nustatyti. O iš žinomų priežasčių dažniau pasitaiko lytinių takų infekcija, varikocelė (venų išsiplėtimas ant kapšelio). Kiek rečiau – hormonų reguliacijos sutrikimai, erekcijos sutrikimai, imuninės, genetinės priežastys, vaikystėje nenusileidę sėklidės, gydymas kai kuriais vaistais (ypač vėžio gydymas)“, – sako I. Jackūnienė.

Jeigu per metus moteris nepastoja – atliekami tyrimai
Bendroje populiacijoje, jaunesnių nei 40 m. moterų, nevartojančių kontracepcijos ir turinčių reguliarius lytinius santykius, per pirmus metus pastoja 80 proc. Iš tų porų, kurios nepastoja pirmais metais, daugiau nei pusė pastoja antrais metais (akumuliacinis nėštumų dažnis viršija 90 proc.).
Pora laikoma nevaisinga ir pradedama tirti bei gydyti, jeigu gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nevartodama jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių negali pastoti per vienerius metus.
„Tiesa, yra ir išimčių, kai tyrimas dėl nevaisingumo gali būti pradedamas ir anksčiau. Pavyzdžiui, esant partnerių anamnezėje komplikuotai operacinei intervencijai ar kitai žinomai patologijai, galinčiai sutrikdyti vaisingumą (lyties organų operacijos, traumos, persirgta dubens uždegiminė liga, mėnesinių ciklo sutrikimas, onkologinė lyties organų patologija) arba yra vėlai pradėtas lytinis gyvenimas ir /ar vyresnis pacientės amžius (≥ 36 m.). Esant išvardytiems veiksniams, į nevaisingumo specialistą verta kreiptis ir po pusmečio bandymų, nebūtina laukti vienerių metų“, – sako I. Jackūnienė.
Pasak gydytojos akušerės-ginekologės, abiejų partnerių konsultavimas turi vykti kartu, dalyvaujant abiem partneriams, kad drauge būtų aptariamas tyrimo bei gydymo planas bei jo eiga. Pažymėtina, kad poros dėl nevaisingumo turėtų būti tiriamos standartizuotai, remiantis nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikomis.
Pirminės konsultacijos metu iš abiejų partnerių (atskirai) surenkama informacija apie buvusius susirgimus ir operacijas, moterims atliekami bendrieji tyrimai – įprastinis ginekologinis ištyrimas, apžiūra, atliekami tyrimai dėl chlamidinės infekcijos, gonorėjos, ultragarsinis genitalijų tyrimas, PAP tepinėlis (jei indikuotinas), įvertinama, ar nėra skydliaukės patologijos įtarimo, apžiūrimos krūtys.
Paskiriami reikiami specialieji tyrimai: hormono progesterono (Prg) tyrimas iš kraujo, kiaušidžių folikulų vertinimas ultragarsu – pagal juos sprendžiama, ar moters organizme vyksta normali ovuliacija. Esant reikalui, paskiriami tyrimai kiaušintakių būklės vertinimui. Gydytojo nuožiūra, atliekami ir sekantys papildomi specialieji tyrimai – kiaušidžių rezervo vertinimas, hormonų tyrimai, instrumentiniai tyrimai, reikiamų specialistų konsultacijos (endokrinologo, andrologo, seksologo).
Lygiagrečiai su bendraisiais moters tyrimais, būtina atlikti ejakuliato tyrimą – spermos tyrimą. Jis yra svarbiausias tyrimas, atsakantis apie vyro vaisingumą. Jei jis normalus, kiti tyrimai vaisingumo įvertinimui praktiškai nebereikalingi. Radus pakitimų spermogramoje, vyras nukreipiamas urologo konsultacijai.

Žinia apie nevaisingumą – sunki abiem
„Porai sužinojus, kad negalės turėti vaikų, neišvengiamai atsiranda įtampa ir nerimas, jog teks pragyventi gyvenimą be džiaugsmo sūpuoti kūdikį. Pasiryžus pagalbinėms apvaisinimo procedūroms, ypač patyrus pirmas nesėkmes, emocijos ir neigiami išgyvenimai tik dar labiau sustiprėja ir gilėja, patiriami netekties ir sielvarto jausmai. Kaskart mažėjant vilčiai tapti tėvais, išgyvenamas bejėgiškumo jausmas. Neretai pablogėja poros tarpusavio santykiai, išryškėja ir socialinė izoliacija. Dėl šių priežasčių partnerių seksualinis gyvenimas tampa nevisavertiškas, po kiekvieno nepavykusio ciklo intymūs santykiai tampa vis labiau rutiniški“, – pasakoja I. Jackūnienė.
Moterų ir vyrų išgyvenimai, diagnozavus nevaisingumą, sukelia kiek skirtingą elgseną – moterys tai ištveria lengviau, jos daugiau bendrauja tiek su partneriu, tiek su artimais sau žmonėmis, išsikalba, greičiau susikoncentruoja į problemos sprendimo būdus. Tuo tarpu vyrai daugiau linkę nutylėti savo jausmus, dažnai užsisklendžia savyje, dėl to pradeda nepasitikėti savimi, kompleksuoti.
Negana to, nevaisingos poros patiria ne tik psichologinius sunkumus, bet ir finansinius. Anot I. Jackūnienės, nepaisant to, kad nevaisingumas yra pakankamai dažna liga (statistiškai Lietuvoje pasitaiko kas šeštai porai), tokiems pacientams mūsų šalyje kol kas nėra galimybių būti pilnai ištirtiems ir gydomiems valstybės lėšomis.
„Besikreipiančioms pacientėms, turinčioms nevaisingumą, šiai dienai nemokamai galima tik pirminė moters konsultacija su pradiniu bendru ištyrimu, o tolimesnei konsultacijai tokios moterys nukreipiamos ištyrimui į III lygio ligonines. Prisireikus pagalbinių apvaisinimo būdų, vienintelė išeitis – privačios vaisingumo klinikos (jos Lietuvoje įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje). Tuo tarpu pažangiose valstybėse PAB yra kompensuojami iš PSDF lėšų“, – sako gydytoja.

Gydymas
I. Jackūnienė sako, kad nevaisingumo gydymo būdas parenkamas priklausomai nuo nustatytos nevaisingumo priežasties ir pacientės amžiaus. Esant endokrininės kilmės nevaisingumui, priklausomai nuo priežasties, gydoma medikamentais. Esant lėtinės anovuliacijos sindromui, taikomi ovuliacijos stimuliacijos metodai vaistais.
„Šis gydymo būdas pasirenkamas, kai moters mėnesinių ciklas yra nereguliarus ir reguliariai nevyksta ovuliacija. Ovuliacija gali nevykti esant policistinėms kiaušidėms, ankstyvai menopauzei, hiperprolaktinemijai, esant pernelyg žemiems FSH ir LH hormonų lygiams. Jei moters organizme nebręsta kiaušialąstės ir nevyksta ovuliacija, dažnai galima padėti skiriant vaistus. Daugiau kaip 80 proc. moterų, kenčiančių dėl šio sutrikimo, pastoja po keleto gydymo vaistais ciklų, tokiais kaip klomifencitratas ar gonadotropinai“, – teigia gydytoja.
Kiaušintakinės kilmės nevaisingumas gydomas operaciniu būdu (endoskopinės, mikrochirurginės – parenkamos gydytojo nuožiūra – esant prognostiškai nepalankiai situacijai savaiminio pastojimo atžvilgiu ar neefektyviai chirurgijai, taikomi pagalbinio apvaisinimo būdai (PAB).
Esant anatominiams lytinių organų pokyčiams ir esant galimybei atliekama operacinė korekcija.
„Vyrų nevaisingumo gydymo galimybės vaistais yra ribotos, kadangi beveik pusei vyrų su spermatozoidų gamybos sutrikimais priežastis lieka neaiški. Tokiais atvejais
spermos kokybę įmanoma pagerinti specialiomis terpėmis – jų poveikyje sukoncentruojami geriausiai judrūs spermatozoidai ir įvedami moteriai tiesiai į gimdą(IUI)“, – aiškina gydytoja.

Nevaisingumas statistiškai Lietuvoje pasitaiko kas šeštai porai, tačiau tokiems pacientams Lietuvoje kol kas nėra galimybių išsitirti ir būti gydomiems nemokamai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.