Zita KATKIENĖ

Tik vaikystėje, gal penktoje klasėje, aktorei Silvijai Povilaitytei teko sirgti ir gulėti ligoninėje. Įsiminė ne vaistai, švirkštai ar gydytojai baltais chalatais, bet buvimas tamsiame kambaryje, nes juoduoju plaučių uždegimu serganti ligonė buvo izoliuota nuo aplinkinių. Vėliau, net ir gripo epidemijos metu, infekcijos pavyksta išvengti. S. Povilaitytė mano, jog tai – dėl kiekvienam aktoriui būdingo įsitikinimo, kad aktorius negali sirgti, nes tam neturi laiko.

„Nepasiduodam piktybiškai“

Dar mieste neprasidėjus gripo epidemijai aktorei Silvijai Povilaitytei teko išgyventi tikrą katastrofą, kai susirgo viena Simono Daukanto gimnazijos moksleivė, vaidinanti jos vadovaujamame mokyklos teatre. Reikia pasirodyti kalėdiniame renginyje, o jaunoji aktorė serga – nėra kam jos pakeisti. „Aš tada vaikams pasakiau: „Aktorius neturi teisės sirgti“, - pamena S. Povilaitytė nustebusias vaikų akis.

Deja, tokia, anot Silvijos, aktoriaus realybė – jiems nuo studijų laikų pasakoma, kad aktorius negali sirgti. Ypač tai žino tie, kurie mokėsi aktorinio meistriškumo studijose, vadovaujant Irenai Vaišytei ir vėliau – jos mokiniams. Buvo reikalaujama nesirgti. Ir tai beveik pasitvirtina – aktoriai serga ypač retai. Ypač sezoninėmis, peršalimo ligomis.

Paklausta, kas yra žmogaus sveikata, aktorė atsako, jog tai – susigyvenimas su savimi. „Jei esi darnoje su savo gimine, savo šeima, tai ir ligos aplenkia“, - įsitikinusi aktorė, kuriai pyktis ar nesantaika – svetimi dalykai.

„Koks tu žmogus, tu niekada nesi karščiavusi!“ - kartą stebėjosi ir Silvijos vyras Antanas.

Tada ir pati Silvija susimąsčiusi: „Kas čia galėtų būti, nes gyvenime neteko nei gripu, nei kokiomis kitomis peršalimo ligomis sirgti.“

„Mes, aktoriai, piktybiškai nepasiduodam ligoms“, - juokiasi aktorė iš savo sąmojo. Ir patikina, jog ir aktoriai – tokie pat žmonės: ir ligų neišvengia, ir miršta nuo jų.

Tačiau jai iki šiol sirgti neteko. Pamena tik tą atvejį, kai vaikystėje susirgo, kaip medikai sakė, juoduoju plaučių uždegimu. Jai teko gulėti Užkrečiamų ligų skyriaus palatoje visiškai vienai. Atvežė iš namų naktį ir paguldė į tamsią palatą. Širdį užplūdo tamsos baimė ir Silvija, kad būtų drąsiau, pradėjusi deklamuoti Salomėjos Nėries eilėraštį „Eglė žalčių karalienė“. „Deklamavau ir verkiau, kol užmigau“, - tik tiek įsiminė iš tos ligos.

Tačiau visiškai atitrūkti nuo gyvenimo realybės, kurioje žmonės ir serga, ir miršta, niekam nepavyksta. Ir Silvijai Povilaitytei teko slaugyti sergantį uošvį. Nors žmogus ligoninėje ir medikų dėmesio nestokojo, tačiau operuojamam žmogui reikėjo ir artimųjų rūpesčio. Teko laidoti artimą žmogų – močiutės netektis iki šiol spaudžia ašarą. Ypač skaudu buvę, kad širdies liga serganti moteris, pagimdžiusi ir užauginusi šešis vaikus, mokėjo taip save prižiūrėti, kad jos pavyzdys iki šiol – tarsi kelrodė žvaigždė.

Grožis ir sveikata - neatskiriama

Močiutės įgimtą grožio poreikį paveldėjusi ir Silvijos Povilaitytės mama, kuri iki šiol į gatvę neišeitų, kaip pati sako „be maskės“. „Tad ir aš veidą teplioju, kuo tik įmanoma“, - sako Silvija.

Ryte vos nubudus aktorė veidą tepa grietinės ir medaus kauke. Medų, beje, ir valgyti mėgsta, tad mano, jog tai – viena iš puikios sveikatos priežasčių.

Tik tada, kai nuvaloma natūralių produktų kaukė, veidas dažomas kosmetika, kurios aktorė taip pat negaili.

Vakare, nuvaliusi grimą, vėl veidą tepa riebia grietine, kuri sutraukianti odą, sudrėkinanti, tada ant jos užtepa medaus. Tokia kaukė, pažymi aktorė, labai atgaivina veido odą, todėl išvengia raukšlių ir raukšlelių. O kakta jos – niekada nebus paženklina nė vienos raukšlės. „Nes aš – nuolat juokiuosi, tai ir nėra pykčio raukšlių“, - įsitikinusi aktorė.

Reikia, pasak aktorės, mylėti save – savo veidą, rankas, kojas. Tam aktorė skiria daug dėmesio, tad ne tik manikiūras ir pedikiūras – nuolatinė rutina. Kasdienybė ir kremai, saugantys odą.

Aktorė įsitikinusi, jog išsaugoti sveikatos ir grožio nepavyks, jei žmogus nesirūpins savo kūnu. Ji didelį dėmesį skiria plaukymui – vasarą plaukioja kolektyviniame sode esančiame tvenkinyje, o žiemą lankosi plaukymo baseine. Plaukimas stiprina ne tik nugaros raumenis, bet ir rankų, kojų raumenis. „Moterims labai svarbu, kad ant šlaunų neatsirastų celiulito, kad rankų raumenys nenukartų“, - sako aktorė, skirianti didelį dėmesį išorės grožiui.

Tam, pasak S. Povilaitytės, pasitarnauja ir darbas sode. „Paukščiai čiulba, obelys žydi, žemė kvepia“, - vardija Silvija tuos pranašumus, kurie žmogų taurina, gražina. Ir, žinoma, stiprina fiziškai bei emociškai.

Botulino injekcijos... profilaktika

Užbėgti ligai už akių yra tekę. Ir ne kartą. Silvija Povilaitytė pamena visai neseną atvejį, kai grįžusi iš šimtadieniui skirto vakaro, kuriame reikėjo vadovauti per septyniasdešimčiai vaikų, vakare pasijuto prarandanti balsą.

„Įlipau į karštą vonią, kaklą išsitepiau mentolu ir dar pakaitinau dušo srove“, - pasakoja aktorė.  Po valandos – dar kartą procedūrą pakartojusi ir gerklės skausmas atlėgo.

„Savo darbo aparatą – balsą, reikia ypač mylėti“, - sako aktorė. Kaip ir veidą, rankas ir kojas, nes  scenoje juk tenka vaikščioti ne tik apsirengusiai, bet ir pusnuogei – kiekvienas trūkumas nepraslysta  pro žiūrovo akis.

Neslepia aktorė, jog ją vargina senatvinės pigmentinės dėmelės, karpos, apgamai. „Aš nelaukiu, kol jie išryškės – einu pas plastikos chirurgą, kuris ne kartą padėjo atsikratyti nepageidaujamų odos darinių“. Aktorė rodo ir vietą ant kaklo, kur buvęs „grožio spuogeliu“ vadintas apgamas. Deja, atėjo laikas ir jį pašalinti, nes apgamas pradėjo keistis ir galėjo supiktybėti. Pašalintas ne vienas ir ne toks gražus apgamas nuo nugaros ir sprando.

Nors aktorė Silvija Povilaitytė nebijo kažkada ateisiančios senatvės, tačiau puikiai žino, jog gražioms moterims net ir protas trinka vien nuo minties, kad ateina senatvė.  Aktorė žino, jog jai taip nenutiks. Tačiau visiems demonstruoti savo senėjimo taip pat nesiruošia. Štai, pradėjo susibėgti aplink lūpas raukšlelės, ir ji nusprendė kreiptis į plastikos chirurgą ir susišvirkšti botulino injekcijas – lūpos atsigavo, atsipalaidavo.

„Aš ne prieš plastines operacijas“, - teigia Silvija, grožį sauganti ne tik savo gerbėjams žiūrovams, bet ir mylimam vyrui Antanui.

Grožiui ir, žinoma, sveikatai padeda ir tai, kad nepiktnaudžiavusi žalingais įpročiais. Deja, darbo specifika negailestinga. Nors visada buvusi kovotoja su rūkymu, deja, scenoje turėjusi užsirūkyti. Spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“ Silvijos Povilaitytės sukurtam personažui Pjeretai režisierė Nijolė Mirončikaitė vienoje scenoje nurodė užsirūkyti. Deja, nerūkančiam žmogui ir tiek – nelengva. Kartą ji uždegusi... filtrą. Žiūrovai tai akimirksniu pastebėjo. Kitą kartą degtuką įspaudusi į cigarečių pakelį – visas pakelis užsidegė. Dar buvo liūdniau, kai, degdama cigaretę, nusidegino sau blakstienas...

„Ne abstinentė“, - nutyla aktorė, paklausta, gal ir alkoholio visiškai nevartojanti. Bet ir vėl nusijuokia, nes visi žino, kad problemų dėl to tikrai neturi. Ir apgailestauja dėl tų kolegų, kuriems ir mėgstamą darbą tekę palikti dėl nenumaldomo potraukio alkoholiui.

Tačiau pagrindinė sveikatos ir grožio paslaptis – genai, kuriuos paveldėjusi iš mamos, močiutės, o gal ir dar tolimesnių giminaičių, apie kurias jau nežino. Bet visada jaučia savyje tą iš gilumos srūvančią jėgą, kuri neleidžia nurimti, pavargti. Ir, žinoma, susirgti. 

 
Straipsnių peržiūros
94579842
Į viršų