Zita KATKIENĖ

Kiekvienais mokslo metais į bendrojo lavinimo mokyklas integruojami 2-4 kurtieji. Kai vaikas neturi kitų kurtumą lydinčių sutrikimų, pasak surdopedagogės Genovaitės Janušienės, jis pajėgia ne tik mokytis drauge su visais, bet ir siekti aukštojo mokslo. Šiaulių neprigirdinčiųjų bei jų šeimos narių klube „Auditus” - per šimtas narių nuo dvejų metukų iki žilos senatvės. Žmonės gyvena visavertį gyvenimą ir siekia užsibrėžtų tikslų.  

 

 

Į neprigirdinčiųjų pasaulį ateiti nėra lengva. Todėl tėvai, gimdymo namuose išgirdę žinią, jog gali būti, kad jų vaiko klausa sutrikusi, nenori tuo patikėti. Šiaulietė Lineta Stasaitienė prieš dvejus metus pagimdė dukrytę. Gimdymas buvo normalus, jokių komplikacijų. Tačiau mergaitei buvo atliktas klausos tyrimo testas ir nustatytas galimas klausos sutrikimas. Apie tai tėvai buvo informuoti ir nurodyta po trijų mėnesių atvykti išsitirti klausą į Kauno medicinos universiteto klinikas. 

 

„Trys mėnesiai prabėgo greitai”, - pamena mama ir tėvai, niekada gyvenime neturėję kontaktų su kurčiais ar neprigirdinčiais žmonėmis, nusprendė savo šeimos gydytojai pasakyti apie klausos tyrimo testo rezultatą. Gydytoja pačiu primityviausiu būdu patikrinusi kūdikio klausą ir patarusi dar palaukti - gal nereikės važiuoti į Kauną, gal viskas bus gerai. Juolab kad nė vieno sutuoktinių giminėje nebuvo kurčių žmonių, tad paveldėti problemos vaikas tikrai negalėjo. 

 

„Liko patiems stebėti ir spėlioti: girdi mūsų vaikas ar ne“, - pasakoja L. Stasaitienė. 

 

Vaikas augo ir jau buvo aštuonių mėnesių, kai tėvai įsitikino, kad per atstumą mergytė negirdi. „Jei būtume tuoj po trijų mėnesių vykę į Kauną ir atlikę tyrimą, gal daugiau klausos būtų išsaugota”, - sako jauna mama ir pataria tėveliams neabejoti net ir tada, kai atrodo, kad klausos testas - nieko vertas. 

 

Nuo dešimties metukų L. Stasaitienės dukrytė nešioja klausos aparatą. Jai nustatytas vidutinio laipsnio neprigirdėjimas. „O galėjom ir nuo trijų mėnesių klausos aparatą turėti”, - apgailestauja moteris, įsitikinusi, jog vaikui turi būti skiriamas pats geriausias aparatas. Tad tėveliai jau pakeitė ligonių kasų finansuojamą klausos aparatą ir pirko jį už savo pinigus.

Dvejų metukų mergaitė klausos aparato pagalba gerai girdi, pati kalba. Ji pradėjo lankyti ir logopedinį lopšelį-darželį. Mama įsitikinusi, jog dukrytei nebus problemų lankyti mokyklą, nes ji kalbėti pradėjo kaip ir visi girdintys vaikai. 

 

 

Dar ilgesnius nežinios metus teko išgyventi šiaulietei Vilmai Kasparavičienei. Jos dukrai Aistei - jau dvylika ir jau diagnozuotas žymus neprigirdėjimas. Mergaitė taip pat gimė girdinčiųjų šeimoje, tad niekas net nepagalvojo, kad ji galėtų negirdėti. Tėvai baiminosi tik dėl to, kad vaikui jau treji metukai, o dar nekalba. Medikai sakydavo: paaugs ir prakalbės. „Ir mes taip manėme - vaikas normaliai auga, žaidžia, bėgioja, viskas turėtų būti gerai. 

 

Tik tada, kai nė žodžio netarė ir trejų sulaukusi, medikai sunerimo - vyko į Kauno medicinos universitetą, kur atliekamas specialus klausos tyrimas. Jau po pusės metų mergaitė nešiojo klausos aparatą. 

 

Tada, tiesa, klausos aparatai dar buvo paprasti. Aštuonerių buvo Aistė, kai pradėjo nešioti skaitmeninį klausos aparatą. Tada gyvenimas tikrai prašviesėjo, nes galimybė girdėti daug didesnė. 

 

Aistė nuo pirmos klasės lanko Gegužių pagrindinę mokyklą. Mama sako, jog paramos reikia rengiantis lietuvių ir anglų kalbos pamokoms, kitoms pamokoms pakanka darbo pamokoje ir, žinoma, namie. 

 

Šiaulių savivaldybės švietimo skyriaus Pedagoginės psichologinės tarnybos surdopedagogė Genovaitė Janušienė dirba su klausos sutrikimų turinčiais vaikais. Konsultuoti tenka ir mokytojus, lopšelių-darželių auklėtojus bei logopedus, kai į kolektyvą ateina kurčias ar neprigirdintis vaikas. „Dažnai nutinka, kad pedagogai ar logopedai iki tol nedirbę su tokiu vaiku, todėl ir prašo patarimo”, - sako kurčiųjų mokytoja. 

 

Šiuo metu, kai klausos problemų turintieji vaikai nešioja skaitmeninius kokybiškus klausos aparatus, jie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Integruotis padeda ir individualus darbas su surdopedagoge, ir mokyklos logopedo pagalba. Be to, pasak G. Janušienės, su šiais vaikais papildomai turi dirbti ir mokytojai, tik reikia kreiptis pagalbos. 

 

„Klausos problemų turintys vaikai galėtų mokyklą pradėti lankyti ne tuo septynerių, bet nuo aštuonerių metukų, tada jie būtų labiau subrendę ir mokytis būtų lengviau”, - sako specialistė, įsitikinusi, jog aštuonerių sulaukę neprigirdintieji vaikai jau būna labiau savimi pasitikintys, labiau subręsta vaiko psichika. Deja, švietimo ministerija specialistų pageidavimui - kurčia ir vaikai, daug vėliau pradėję kalbėti, turi spėti su visais. 

 

Ir vaikai ne tik spėja, bet dažnai ir lenkia sveikuosius, puikiai girdinčius vaikus. Surdopedagogė Genovaitė Janušienė džiaugiasi, jog net dešimt jos buvusių moksleivių baigę bendrojo lavinimo mokyklą turi arba siekia bakalauro laipsnio, du siekia magistro laipsnio. Klausos problemų turintys jaunuoliai studijuoja ir užsienyje. G. Janušienė žino, kad jos mokyti vaikai gyvena, dirba ar mokosi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Airijoje.  Taigi visur, kur geresnio gyvenimo ieško mūsų tautiečiai.