Paprastoji kiaulpienė – Taraxacum officinale – sinonimai yra sviestagėlė, karvagėlė, piengėlė, akiašaknė.
Pienė nuo senų laikų yra vaistas. Dar senovės graikų mokslininkas ir gydytojas Teofrostas patarė gerti pienių antpilus tiems žmonėms, kurių yra strazdanota ir dėmėta oda. Yra žinoma, kad pienes vartojo ir arabai. Viduramžiais pienės plačiai vartotos Vokietijoje, nes buvo manoma, kad jos gerina miegą ir ramina.
Vakarų Europoje pienės imtos vartoti kaip vaistinis ir maistinis augalas. Jos specialiai auginamos Prancūzijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Portugalijoje, taip pat Japonijoje, Indijoje, JAV, kur jauni pienių lapai ir užuomazgos vartojamos kaip delikatesinės, vitamininės salotos. Jas labai mėgsta vietiniai gyventojai. Mūsų šalyje auga daugiau kaip 200 pienių rūšių, bet labiausiai paplitusi ir žinoma yra kaip tik paprastoji kiaulpienė. Ji - nuolatinė žmogaus palydovė, nereikli, labai gerai prisitaiko, auga pievose ir prie lauko kelių, pakelėse, prie takų, ganyklose, kalnų šlaituose, upių ir ežerų pakrantėse. Labai populiarios pienės yra Kaukaze, kur jos tradiciškai vartojamos įvairiems patiekalams gaminti. Jei gyventi netinkamos Tolimoji Šiaurė ir Vidurinės Azijos dykumos.
Pagal vitaminų kiekį pienės turbūt užima vos ne pirmąją vietą tarp mūsų zonos žolių. Jose gausu vitamino C, E ir tiek pat provitamino A – karotino, daug geležies, kalcio, fosforo druskų. Pienių šaknyse daug cukraus, inulino dervų, vaško, organinių rūgščių, kaučiuko. Dėl to pienių produktai ir antpilai biologiškai yra labai aktyvūs.
Iš senovės liaudies medicinoje pienės buvo vartojamos kaip gyvybės eliksyras, kuris gerina virškinimą, didina apetitą, reguliuoja medžiagų apykaitą, padeda sergant cukriniu diabetu. Be to, jos varo prakaitą, tulžį, kirmėles, laisvina vidurius gerina atsikosėjimą, tonizuoja ir aktyvina organizmo apsaugines jėgas. Taip įvairiapusiškai pienės veikia pirmiausia dėl to, kad jose yra daug vitaminų, kartaus glikozio, taip pat inulino, veikiančio antidiabetiškai. Taip pat pienės svarbios tuo, kad jose yra daug mikroelemento jodo, dėl to jos gydo kai kurias skydliaukės ligas.
Dažnam sodininkui kiaulpienė tėra įkyri piktžolė. Tačiau tai visokeriopai vartojama viena pagrindinių nuodus šalinančių ir šlapimą varančių vaistažolių. Į salotas dedami jau lapeliai yra ideali priemonė kraujui valyti. Kiaulpienių arbata ir sultys geriamos nuo keturių iki šešių savaičių, valo šlakus. Šaknys ir lapai stiprina organizmą, gerina laktaciją, inkstų ir kepenų veiklą bei jungiamojo audinio kraujotaką.
Todėl kiaulpienė vartojama nuo reumatinių bei podagros skausmų. Kiaulpienė neleidžia kauptis tulžies pūslės akmenims.
Gydymui džiovinamos giliai dirvoje įsiskverbusios šaknys ir lapai.
Pienių šaknys vartojamos specialioms arbatoms, tulžį, taip pat šlapimą varančioms, apetitą žadinančioms ir diabetinėms.
Dabar iš pienių žiedų gaminamas medutis arba uogienė, dažnai vartojama sergant peršalimo ligomis. Šeimininkės gamina pienių lapų salotas, mėgstamiausios Gėtės salotos, pienių šaknų kava.
Taigi kiaulpienė nuo daugelio negalavimų, taip pat ir gardus maistas.
Parengė Liudvikas RULINSKAS
