Alchemija – ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chemijos, fizikos, astrologijos menų, semiotikos, metalurgijos medicinos, misticizmo bei religijos elementus. XVII-XVIII a. alchemiją pakeitė šiuolaikiniai chemijos ir farmakologijos mokslai.

Alchemijos terminas atsirado iš arabų kalbos žodžio al-kimiya arba al-khimiya. Taip savo šalį vadino egiptiečiai. Taigi alchemija gali reikšti „Egipto mokslas“. Pasak kitos versijos žodis alchemija sudarytas prie graikų kalbos žodžio khumeia pridėjus artikelį al-.

Alchemikai siekė trijų pagrindinių tikslų. Svarbiausias jų tikslas buvo sugebėti paversti bet kurį metalą auksu arba sidabru. Alchemikai tikėjo, kad vienas medžiagas galima paversti kitomis, o iš pigių medžiagų gauti vertingas, svarbiausia  auksą ir sidabrą. Tam turėjo pasitarnauti filosofinis akmuo. Antrasis alchemikų tikslas buvo sukurti nemirtingumo eliksyrą – vaistą, galintį išgydyti visas ligas ir pratęsti gyvenimą. Šio tikslo pasiekti tikėtasi sukūrus filosofinį akmenį. Trečiasis alchemikų tikslas buvo žmogaus gyvybės sukūrimas.

Nors alchemikams nepavyko pasiekti savo tikslų, jie daug prisidėjo prie chemijos raidos: atrado daug iki tol nežinomų medžiagų, sukurtą laboratorinių prietaisų indą.

XVI amžiuje atsirado nauja alchemijos kryptis – medicininė alchemija. Jos pradininkas šveicarų gydytojas Paracelsas (1493-1541) teigė, jog svarbiausias alchemijos uždavinys turėtų būti vaistų gamyba.

Medicininės alchemijos atstovai atrado daug junginių, sukūrė laboratorinių įrengimų, dalis jų išradimų naudojami farmacijoje ir dabar.

Parengė Liudvikas RULINSKAS