Nereikia gėdytis atvirai kalbėti apie savo jausmus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Stabili savijauta, emocinė ir dvasinė būsena leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį. Nuoširdus pokalbis ir palaikymas sunkioje emocinėje situacijoje gali padėti žmogui įveikti sunkumus, kurie, nesulaukus tokios paramos, galėtų komplikuotis ir reikalautų ilgo bei sudėtingo gydymo.

Teikia emocinę paramą
Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija šiuo metu vienija 10 organizacijų, kurios organizuoja 5 linijų darbą: „Jaunimo linijos“, „Vaikų linijos“, „Pagalbos moterims linijos“, „Vilties linijos“ ir „Linija Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba).
Lietuvos emocinės paramos asociacijos tarnybose dirbantys savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai atsiliepia į įvairius sunkumus išgyvenančių žmonių skambučius ir elektroninius laiškus. Deja, paramos sulaukia ne visi. Daugeliu atveju emocinės paramos ieškantys žmonės girdi užimtos linijos signalą, nes tuo metu visomis veikiančiomis linijomis jau vyksta pokalbiai. Paskaičiuota, kad šiais metais į emocinės pagalbos telefonų linijas buvo skambinta daugiau nei 2,5 mln. kartų, tačiau savanoriai tegalėjo atsiliepti į 8 proc. visų skambučių.
Tarnybų veiklai reikalingą finansavimą paprastai skiria valstybės ir savivaldybės institucijos, verslo įmonės bei privatūs asmenys. Tačiau surenkamų lėšų vos pakanka esamai situacijai palaikyti.
Sveikatos apsaugos ministerija pagal šį pavasarį patvirtintą Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų 2014 – 2016 metams planą, kitais metais ketintų skirti 450 tūkst. litų ne šių tarnybų veiklai finansuoti, bet jų paslaugų teikimo efektyvumui įvertinti.
Tuo tarpu kiti 2015 metų biudžete siūlo numatyti trečdaliu, t. y. 200 tūkstančių litų, didesnį finansavimą Lietuvos emocinės paramos tarnybų asociacijai, atitinkamai sumažinant studijai skirtą finansavimą.

Efektyviai veiklai trūksta lėšų
Lietuvos emocinės paramos tarnybų asociacijos vykdantysis direktorius Tomas Baranovas, labiau palaiko antrąjį siūlymą.
„Efektyvumo įvertinimui buvo numatyta pernelyg didelė, neproporcinga lėšų suma, ji viršijo net visa tai, kas skiriama asociacijos tiesioginei veiklai per metus. Mūsų nuomone, tai neracionalu. Vis dar išlieka nemaža problema su atsiliepimu į skambučius, nėra pakankamo finansavimo, kad padidintumėme atsilieptų skambučių proporcijas, todėl bent jau didesnę dalį lėšų reikėtų skirti asociacijos reikmėms“, - kalba T. Baranovas.
Nevyriausybinės organizacijos sunkiai išsiverstų vien tik iš projektinės veiklos, kurią finansuoja valstybė, todėl bendradarbiavimas su privataus sektoriaus įmonėmis ypatingai svarbus. Bendradarbiaudamos su emocinės paramos tarnybomis įmonės prisideda prie savižudybių ir krizių prevencijos. Įmonės pasirenka labai skirtingus būdus, kaip padėti. Pavyzdžiui, vieni skiria lėšų savanorių ruošimui, kiti teikia emocinę paramą internetu, treti padeda organizuoti reklaminę – informacinę kampaniją.
Vis dėlto asociacijos direktorius sako, kad tai tėra pavieniai atvejai. Ne visos verslo įmonės savanoriškai remia emocinės paramos asociacijos tarnybas, dažniausiai jos pačios imasi veiksmų ir ieško paramos iš verslo sektoriaus.

Tapti savanoriu gali kiekvienas
Telefoninėse psichologinės pagalbos tarnybose dirbantys savanoriai gali suteikti tokią pat efektyvią arba netgi dar efektyvesnę pagalbą nei profesionalai. Vienintelė sąlyga – savanoriai privalo būti gerai parengti darbui prie telefono. Taigi, telefoninių pagalbos linijų ar kitų savanorišką pagalbą teikiančių organizacijų plėtra ir patyrusių savanorių išlaikymas, anot asociacijos direktoriaus, galėtų būti vienas iš tų milžiniškų investicijų nereikalaujančių, tačiau didžiulį potencialą turinčių dalykų, kuriuos vertėtų įtraukti į krizių prevencijos programas.
„Savanorių daugėja, atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, norinčių padėti emocinės krizės ištiktiems asmenims. Tačiau, deja, savanorių vis tiek turime per mažai. Taip yra dėl lėšų stygiaus, reikalingų apmokymams, jų darbo koordinavimui“, - išskiria T. Baranovas.
Norint savanoriauti, nebūtina turėti psichologo išsilavinimo. Visi norintys pereina tam tikrą atranką ir dalyvauja specialiuose mokymuose, kurių metų jie apmokami, kaip teikti emocinę paramą.
„Esminis bruožas, būtinas kiekvienam savanoriui – gebėjimas išklausyti kitą žmogų. Kartais pasitaiko, kad kartu su kitu asmeniu reikia patylėti ar tiesiog kartu su juo pabūti, net ir telefonu. Žinoma, visada reikia būti pasiruošusiam vystyti pokalbį ir užduoti reikiamus klausimus. Savanorystė nėra labai speciali ar ypatinga misija, kurią sugeba atlikti tik psichologinį išsilavinimą turintis žmogus. Tai gali atlikti bet kuris, turintis tam noro, gebantis išklausyti ir galintis tam skirti pakankamai laiko“, - sako T. Baranovas.

Gyventojai dalijasi savo mintimis ir išgyvenimais
Remiantis statistiniais duomenimis, per 2014 metų antrąjį ketvirtį, emocinės paramos tarnybų savanoriai iš viso atsiliepė į 70063 Lietuvos gyventojų skambučius. Atrašė į 1199 elektroninius laiškus.
Pagrindinės problemos, dėl kurių jauni žmonės kreipiasi pagalbos, yra šios: santykiai su tėvais, savižudybės, santykiais su kitos lyties atstovais, neturėjimas ką veikti, santykiais su draugais, fizinė sveikata ir kt.
Suaugę žmonės į pagalbos telefonu linijas skambino dėl tokių juos slegiančių problemų, kaip: psichinė sveikata, santykiai su sutuoktiniu/partneriu, alkoholis ir jo sukeliamos problemos, santykiai su vaikais, finansiniai sunkumai ir kt.
Tuo tarpu vaikų patiriamos problemos yra būdingos jų amžiui: sunkumai, bendraujant su bendraamžiais, patyčios, sunkumai santykiuose su tėvais, fizinės sveikatos sunkumai, patirta fizinė prievarta, laisvalaikio ir užimtumo.
Asociacijos vadovas sako, kad telefonų linijos visada yra perkrautos ir metų laikai tam įtakos neturi:
„Kai kuriais vasaros mėnesiais bendras skambučių skaičius yra mažesnis, bet didelio sezoniškumo nepastebime. Skambučių ženkliai padaugėja, kai visuomenėje įvyksta koks nors rezonansinis įvykis, pavyzdžiui, nusižudo koks nors visiems gerai žinomas žmogus. Tuomet žmonės dažniau dalijasi savo mintimis apie mirtį ir savižudybę.“

Nereikia gėdytis savo jausmų
Pastebima, kad Lietuvoje ieškoti pagalbos nėra taip populiaru kaip Vakarų šalyse. Todėl T. Baranovas pataria dėl savo problemų nesigėdyti ir pasidalyti slegiančiomis mintimis. Ne visi šalia savęs turime artimą žmogų, kuris galėtų išklausyti, tačiau svarbu žinoti, kad svetimas gali tapti ne ką prastesniu patarėju už savą.
Be to, emocinės pagalbos telefonai kol kas yra vienintelė galimybė žmonėms gauti nemokamą ir tikrai konfidencialią pagalbą. Dauguma skambinančiųjų gyvena mažuose rajonuose, kur visi vieni kitus pažįsta, todėl į bėdą patekusiam žmogui gauti tikrai anoniminę pagalbą realiai yra neįmanoma. Taip pat tokiu būdu pagalba teikiama 24 valandas per parą. Todėl žmogus į emocinės paramos liniją gali skambinti bet kuriuo paros metu.
Mūsų šalis, pagal savižudybių mastus, pirmauja beveik visame pasaulyje. Akivaizdu, kad dalis žmonių iš gyvenimo pasitraukia, nesugebėję susidoroti su emocine krize. Jie patirtus sunkumus išgyvena giliai savyje, nukreipia į save agresiją ir todėl jaučia nusivylimą tiek savimi, tiek gyvenimu.
„Jei daugiau žmonių gautų emocinę paramą, tikėtina, kad savižudybių mąstai Lietuvoje būtų mažesni. Emocinės paramos teikimas, kurį vykdo asociacijos tarnybos, yra tiesiog galimybė žmonėms būti išklausytiems ir gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia. Emocinė parama saugo gyvybes, suteikia žmonėms viltį, padeda suprasti, kad jie aplinkiniams rūpi ir nėra vieni“, - pabrėžia T. Baranovas.