Šiandien minima Pasaulinė išsėtinės sklerozės diena (gegužės 27 d.). Kiekvienais metais šiuo metu žmonės skleidžia informaciją apie šią sunkią ligą ir bando atkreipti dėmesį bei parodyti kokias problemas turi sergantieji išsėtine skleroze. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (ULAC) duomenimis, pasaulyje yra apie 2,3 mln. sergančiųjų šia liga, o ši diena minima nuo 2009-ųjų.
Išsėtinė sklerozė – tai lėtinė, progresuojanti visos nervų sistemos liga, kuri pasireiškia centrinės nervų sistemos lėtiniu uždegiminiu procesu, kuris pažeidžia galvos smegenis, stuburo smegenis ir atskirus nervus. Priklausomai nuo to, kuri nervų sistemos dalis labiausiai pažeidžiama, ligos simptomai gali pasireikšti labai skirtingai (tai sudaro didelę diagnostikos problemą) – raumenų funkcijos ir jų kontrolės sutrikimais, pusiausvyros sutrikimais, regos ar kalbos sutrikimais, psichikos sutrikimais ir t. t. Per keletą pirmųjų ligos metų apie 35 proc. sergančiųjų išsėtine skleroze dėl nesulaikomai progresuojančio nervų sistemos pažeidimo tampa daugiau ar mažiau neįgalūs, nedarbingi, sutrinka jų judėjimo galimybės ir apsitarnavimas, tampa reikalinga šeimos ar visuomenės globa bei priežiūra.
Lietuva – didelio išsėtinės sklerozės paplitimo zonoje
Nors pirmieji išsėtinės sklerozės klinikos ir patologijos aprašymai atlikti daugiau nei prieš 100 metų, tikrosios išsėtinės sklerozės priežastys kol kas lieka paslaptimi. Gydytojai praktikai ir mokslininkai mato tik tam tikrus dėsningumus ir tendencijas, o turima informacija apie ligą nuolat papildoma bei tikslinama. Šis susirgimas labiausiai paplitęs nutolusiuose nuo pusiaujo srityse ir apima Skandinaviją ir kitas Šiaurės Europos šalis, Kanadą, JAV šiaurines valstijas, Australiją, Naująją Zelandiją ir kt. Šiuose kraštuose ligos paplitimas kartais siekia 25–76 pacientus 100 tūkst. gyventojų. Kai kurie tyrėjai teigia, kad šie rajonai gauna daug mažiau saulės šviesos ir vitamino D trūkumas („saulės šviesos vitaminas“) gali būti viena iš daugelio priežasčių. Iš kitų galimų išsėtinės sklerozės atsiradimą skatinančių veiksnių įvairūs autoriai nurodo: dažnas infekcijas (ypač virusines), didelį psichoemocinį stresą, galvos traumas, įvairias intoksikacijas, rūkymą ir kt.
Nors išsėtinė sklerozė nėra paveldima, t. y. tėvai negali ligos perduoti savo vaikams, vis dėlto vienoje teorijoje užsimenama, kad dažnai suserga žmonės iš tų pačių šeimų. Yra pakankamai mokslinių įrodymų, kad išsėtinė sklerozė yra linkusi telktis šeimų viduje, todėl yra 1–5 proc. pavojus susirgti, jei pavyzdžiui, tėvas ar brolis turi šią ligą ir net 20–25 proc. pavojus tarp monozigotinių dvynių.
Moterys išsėtine skleroze serga du–tris kartus dažniau negu vyrai. Dažniausiai liga pasireiškia tarp 18 ir 45 metų, vyresniame amžiuje susirgimų skaičius reikšmingai mažėja. Tačiau retais atvejais ligos pradžia pastebima ir 10–17 metų amžiaus vaikams.
Lietuva priskiriama didelio išsėtinės sklerozės paplitimo zonai: kasmet šalyje užregistruojama po 70–80 naujų išsėtinės sklerozės atvejų, o bendras sergančiųjų skaičius galėtų siekti 3 tūkst. (tačiau oficialaus, patikimo registro nėra).
Ligos požymiai ir gydymas
Tipiniais atvejais liga prasideda ūmiai arba poūmiai, vadinamuoju izoliuotu nervų sistemos pažeidimo sindromu – dažniausiai vienos kūno pusės arba vienos kojos silpnumu, kuris gali išlikti ar laipsniškai sumažėti. Ligai dažniausiai būdinga banguojanti eiga: paūmėjimus keičia ilgalaikės ar trumpos remisijos, kurių metu pacientas daug metų gali jaustis visiškai gerai ir tai dažnai klaidina pacientus bei specialistus.
Vieno asmens išsėtinės sklerozės simptomai ir eiga gali nepaprastai skirtis nuo kito žmogaus šios ligos simptomų ir nėra nė vieno simptomo, būdingo tik išsėtinei sklerozei. Visi atsirandantys simptomai priklauso nuo to, kurioje centrinės nervų sistemos vietoje vyksta uždegiminis procesas ir susiformavo plokštelė ar pažeidimas. Pagrindiniai simptomai: galūnių raumenų silpnumas, skausmai įvairiose vietose, raumenų tonuso padidėjimas ar sumažėjimas, nevalingi judesiai ir drebėjimas, įvairūs jutimo sutrikimai, pusiausvyros sutrikimai, pablogėjęs regėjimas, neaiški kalba, rijimo sutrikimai, galvos svaigimas, greitas nuovargis, depresija, mąstymo sulėtėjimas, elgesio sutrikimai ir t. t.
Išskiriamos kelios išsėtinės sklerozės klinikinės formos: recidyvuojanti remituojanti (pasitaikanti dažniausiai – 75–85 proc. atvejų), pirminė progresuojanti, recidyvuojanti progresuojanti, antrinė progresuojanti. Visos progresuojančios formos yra spartesnės eigos ir agresyvesnės, bei sunkiau pasiduoda gydymui.
Kol kas nėra surasta jokio specifinio išsėtinės sklerozės gydymo. Kadangi liga lėtinė recidyvuojanti, gydymas skirstomas į medikamentinį ir nemedikamentinį. Šiuo metu yra naudojama nemažai ligos eigą koreguojančių ir patogenetinius faktorius veikiančių medikamentų, kurie gali reikšmingai sumažinti paūmėjimų dažnį, jų sunkumą, palengvinti simptomus, sulėtinti ligos progresavimą ir pagerinti pacientų darbingumą bei gyvenimo kokybę. Taip pat sergantiems išsėtine skleroze labai svarbus judėjimas – žmonės turi vaikščioti, treniruotis, būti fiziškai aktyvūs.
Pagal ULAC parengė Akvilė PUŠINSKAITĖ
