„Istorijos tėvas“ Herodotas gimė tarp 490 ir 480, mirė apie 425 m. prieš Kristų. Savo kelionės metu po Mezopotamijos, Asirijos ir Babilonijos šalis pastebėjo įdomų ligonių gydymo būdą, kurį jam ten teko stebėti. Jis rašė, kad „ligonius išneša į turgaus aikštę ir praeinantys žmonės duoda ligoniui patarimus apie jo ligą, jeigu kas nors iš jų pats sirgo arba matė pas kitą. Paskui praeinantys pataria ligoniui ir aiškina, kaip jie patys išsigydė nuo panašaus susirgimo arba matė kitų išgijimą. Nieko nesakant praeiti pro ligonį pas juos uždrausta, kiekvienas turi paklausti, kokios pas jį kančios.
Aprašytas gydymo būdas egzistavo nuo senų laikų tarp asiriečių ir babiloniečių. Tuo būdu buvo naudojamasi kraštutiniu atveju, kai gydytojai buvo bejėgiai. Tačiau reikia pastebėti, kad medicinos lygis tose tautose buvo pakankamai aukštas, turint omenyje, kad čia kalbama eina apie antrąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Babilonijos caras Chamurapi tada išleido įžymius savo įstatymus. Jo įstatymų rinkiniuose yra straipsniai, kurie nustato gydytojo statusą Babilone, kas, besąlygiškai liudija apie tai, kad medicina jam valdant buvo pakankamai išvystyta. Caras didelį dėmesį kreipė gydytojams-chirurgams. Kodekse kalbama apie chirurgo darbo apmokėjimą. 215 straipsnyje nurodoma, kad „jeigu gydytojas, darydamas kam nors pjūvį bronziniu peiliu, išgydys šį žmogų, arba nuims nuo kieno nors akies giedravalkį bronziniu peiliu, išgydys šio žmogaus akį, tai jis gaus 10 siklių sidabro“. Šis honoraras buvo labai aukštas, už 5 siklius buvo galima išsinuomoti gerą namą visiems metams, o amatininkas per dieną uždirbdavo tik vieną dešimtąją siklio. Galima įsivaizduoti, kaip aukštai buvo vertinamos gydytojų žinios, daug metų atidavusiems mokslui medicinos mokykloje ir kaip gydytojas rizikavo atliekant operacijas: paciento mirtis baudė negailestingai. 218 straipsnyje Chamurapi rašė, kad „jeigu gydytojas, darydamas kam nors sunkų pjūvį bronziniu peiliu, sukelia šiam žmogui mirtį arba nuimdamas nuo kieno nors akies giedravalkį bronziniu peiliu, sužeis šio žmogaus akį, tai jam turi būti nukirsta ranka“.
Didelę reikšmę ruošiant gydytojus Babilone ir Asirijoje turėjo dvi stambios medicinos mokyklos Uruke ir Borsine. Šios mokyklos, kaip ir kitos, buvo valstybinės. Mokant gydytojus buvo vadovėliai, įvairios priemonės, buvo sudaromos medicinos enciklopedijos. Specialistus stebina, kad tais tolimais laikais skyrė įvairių ligų traktavimą, simptomatologiją, etiologiją, diagnostiką ir prognozę. Imkime nors du pavyzdžius iš ligų aprašymų: „Jeigu ligonis padengtas išbėrimais, ir jo kūnas pradeda juoduoti, jis susirgo šia liga bendraudamas su moterimi, tai Dievo Sino rankos prisilietimas, jis išgis“. „Jeigu kas nors kenčia geltligę (sunkia forma), jeigu galva, veidas, liežuvis ir visas kūnas pajuodavo, tegul gydytojas nesiliečia prie tokio ligonio. Šis žmogus mirs, jo negalima gydyti“. Čia, nors ir naivioje formoje, duoti ligos simptomai „aiškina“ jos priežastis, ir duodama tolesnės eigos prognozė. Ligos buvo kruopščiai aprašomos, įrašomos į žinynus, vadovėlius, kuriuose buvo nurodoma, kad ypač didelį dėmesį reikia skirti diagnostikai ir be tikslaus ligos nustatymo gydytojas negalės paciento išgydyti. Viena iš tokių medicininių priemonių priklauso gydytojui Nabulai, ji susideda iš trijų skilčių, parašytų molinėje lentelėje. Čia pateikiami ligų aprašymai, augalų pavadinimai, kurie buvo vartojami kaip vaistai ir vaistų paruošimo receptai.
Medicininiai moksliniai darbai buvo pašvęsti įvairiems klausimams: ginekologijai, ausų, akių, kepenų, skrandžio ir kitų organų ligoms. Asirijoje ir Babilonijoje oficialiai buvo uždrausta skrosti ligonius ir nagrinėti žmogaus anatomiją, bet gydytojai rado kitą būdą pažinti žmogaus organizmą. Jie išvažiuodavo į mūšio lauką, kur buvo galimybė atlikti operacijas sužeistiesiems, išnagrinėti žmogaus anatomiją lavonuose, taip palaipsniui atsirado lauko chirurgija.
Plačiai buvo paplitę vaistai iš žolių, mineralų, maisto produktų, daržovių, vaisių. Tik vaisių skaičius iš žolių pasiekė šimtą. Tai rodo, kad tais seniausiais laikais augalinis pasaulis buvo neblogai išnagrinėtas. Juk vartoti gydymui galima tik tas medžiagas, kurių savybės gerai žinomos. Įvairiais atvejais buvo vartojama sėklos ir vaisiai, šaknys ir žiedai, lapai ir stiebai, sultys, smala, šakelės, kankorėžiai, žievė, vaisių žievė, šerdis, žalios atžalos. Daugelis iš augalų buvo atvežama iš tolimųjų šalių. Buvo įrengti specialūs daržai retiems vaistingiesiems augalams auginti.
Vienas iš pačių seniausių medicinos receptų skamba taip: „Dėl jo, t. y. skrandžio pasveikimo, turi privalai priimti 1/3 jėgos finikų sulčių, ½ jėgos kasos žolės sulčių ir aliejaus, vyno su vandeniu, 3 šakeles išvalyto aliejaus, 2 šakelę medaus, sugrūsti 10 šakelių ami augalo, įmesti ir priversti jį išgerti nevalgius auštant, prieš patekant Ožkos žvaigždynui. Ir jis pasveiks“.
Daug dėmesio asiriečių ir babiloniečių gydytojai skyrė dietai. Gydytojai ligoniams skirdavo, reikalingiems dietinio maitinimo, vaisius: obuolius, kriaušes; daržoves: svogūną, česnaką, burokėlius, morkas, įvairias nuoviras, sultis, gėrimus. Dažnai buvo vartojamas aliejus, kisielius, alaus mielės, sirupas, salykla ir t. t. Iš to kas pasakyta matome, kad šiuolaikinės farmakologijos pradžia nueina į tūkstantmečių gilumą. Be augalų, ruošiant vaistus, vartodavo upių ir jūrų žuvis, gyvulių kraują, pieną, grietinėlę, mėsą, riebalus, gyvulių liaukas, paukščių kiaušinius, bičių medų, žydrąjį akmenį, gipsą, klintis, sierą, alūną, varį, mineralines druskas, švino ir natrio druskas.
Asiriečių ir babiloniečių gydytojai laikė, kad ligas sukelia įvairios priežastys. Pirmiausia tai piktosios dvasios, demonai-šėtonai. Vieni šėtonai sukelia galvos skausmus, kiti – skausmus – kakle, treti – krūtinėje, ketvirtieji – pakenkia rankas. Jie gyvena ore, prasiskverbia į žemę, vandenį. Antra priežastis, susijusi su dangaus šviesulių išsidėstymu.
Senovės gydytojai susiedavo ligas su dangaus kūnų judėjimu. Trečia priežastis – žmogaus kraujo būklė. Kas liečia šėtonus, prieš juos buvo savos priemonės, juos išvydavo užkalbėjimų pagalba, magiškomis formulėmis, sudeginant šėtonų figūrėles.
Parengė Liudvikas RULINSKAS
