
Avicena – Ibn Sina Abu ali al Husain inb Abdelllah persų gydytojas ir filosofas (980 – 1037). X – XIII a. arabų-persų kultūra neturėjo lygių pasaulyje. Ši epocha davė žmonijai Ibn Siną, Omarą Chajamą ir kitus mokslininkus bei menininkus.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Liudvikas RULINSKAS
Provizorius
Palankios aplinkybės
Ibn Sina gimė netoli Bucharos, Afšanoje, įtakingo Samanidų valstybės tarnautojo Abdalacho šeimoje. Jo tėvas buvo labai apsišvietęs šiitas ir Samanidų valstybės stiprinimo šalininkas. 985 m. jis su šeima persikėlė į valstybės sostinę Bucharą.
Aldalachas labai rūpinosi vaikų auklėjimu, samdė jiems geriausius mokytojus. Teturėdamas 15 metų Sina atsisakė mokytojų paslaugų, susipažino su Aristotelio darbais. Vėliau jis pats prisipažino, kad Aristotelio „Metafiziką“ perskaitė 40 kartų. Tuo metu Ibn Sina studijavo mediciną, puikiai įsisavino Hipokratą.
Jaunuoliui išgarsėti padėjo palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Bacharos valdovas sirgo kažkokia sunkiai pagydoma liga. Septyniolikmetis Ibn Sina emirui pagelbėjo ir liga pasitraukė. Tuo jis pelnė valdovo malonę ir globą. Valdovas leido jam naudotis savo puikiąja biblioteka kaip padėka už išgydymą. Čia jis praturtino savo žinias filosofijos, matematikos, geologijos, astronomijos, gamtos mokslo ir ypač medicinos srityse.
„Gydymo mokslo kanonas“
Medicina Ibn Sina susidomėjo labai anksti. Jis išmoko įvairius gydymo metodus ir greitai tapo žinomu gydytoju.
Per savo palyginti neilgą gyvenimą – 57 metus – Ibn Sina parašė per keturis šimtus skirtingų darbų. Jis gerai nusimanė įvairiose to meto mokslo srityse, turėjo nepaprastą talentą apibendrinti savo stebėjimus ir tai padėjo jam jau senais laikais išspręsti daugelį medicinos ir biologijos problemų.
Ibn Sinos moksliniai stebėjimai šioje srityje apima terapiją, chirurgiją, traumatologiją, pediatriją, psichiatriją, onkologiją, oftolmologiją, akušeriją ir ginekologiją, urologiją, dermatologiją, higieną ir epidemiologiją, parazitologiją, patologiją-fiziologiją, farmakologiją ir daugelį kitų medicinos sričių. Medicinos darbai mokslininko parašyti dviem kalbomis: gimtąja tadžikų ir arabų. Kai kurie jų parašyti poetine forma.
Žymiausias darbas šiame turtingame palikime yra jo penkiatomis enciklopedinis veikalas „Gydymo mokslo kanonas“. Jame surinktas visas medicinos žinių palikimas, pasiekęs X amžių: senovės persų, graikų, romėnų, arabų, indų, kinų, Tibeto, Vidurinės Azijos ir kitų senovės medikų mokslininkų darbai. „Kanono“ pamatas – didelis praktinis patyrimas ir paties autoriaus ištirtų teorinių problemų iš įvairių medicinos sričių rezultatas.
XII a. pabaigoje Gerardas iš Kremonos (1114 – 1187) pirmą kartą išvertė „Kanoną“ į lotynų kalbą ir Europos mokslininkai susipažino su Rytų tautų pasiekimais medicinos srityje. „Kanonas“ buvo vienas iš pirmųjų spausdintų knygų. Jis buvo išleistas apie 40 kartų pilnai ir daug kartų sutrumpintai.
Farmakologijos problemoms mokslininkas skiria daugiau kaip dešimt savo kūrinių. Vien „Kanone“ aprašoma apie 2000 paprastų ir sudėtingų vaistų. Moksliniuose Ibn Sinos veikaluose aprašytų vaistų analizė šių laikų mokslinės farmakologijos požiūriu atskleidė daugelį senovės medicinos paslapčių ir nukreipė šį ilgaamžį, be galo turtingą patyrimą tarnauti žmogui.
Ibn Sina nuoširdžiai ir karštai mylėjo mediciną, didžiai gerbė gydytojo profesiją ir nepaisydamas visokių gyvenimo sunkumų, pats iki gyvenimo pabaigos nesiskyrė su šia profesija.
Vaistų arsenalą Ibn Sina papildė naujais preparatais – jų keli šimtai. Tai liaudies medicinos priemonės, taip pat preparatai gaunami cheminiu būdu, daugelis kurių vartojami ir šiandien.
„Gydytojai – sveikatos angelai“
Meilė medicinai ryškėja ir visame jo gyvenimo kelyje ir visoje Ibn Sinos kūryboje. Gydytojo veikla padėjo jam geriau pažinti paprastų žmonių gyvenimą, jų poreikius, džiaugsmus ir kančias.
Kaip patyręs gydytojas ir psichologas jis galėjo kasdien įsitikinti, kaip nedaug kartais reikia padėti žmogui, kad suteiktum jam džiaugsmo, taip reikalingo sveikstančiam organizmui. Kalbėdamas apie gydytojo pasakyto žodžio reikšmę, jis lygina gydytoją su poetu: „Poetai – žodžio valdovai, gydytojai – sveikatos angelai. Pirmieji džiugina sielą iškalba; pastarieji – pasiaukojimu ir nuoširdumu išgydo kūną.“
Ibn Sina buvo įsitikinęs, kad gydytojas turi turėti sakalo akis (būti įžvalgus), merginos rankas (motinos rankų švelnumą), būti išmintingas (t. y. atsargus) kaip gyvatė ir turėti liūto (drąsą) širdį.
Avicena teigė, kad kiekvienam ligoniui būtinas individualus priėjimas. Tai kaip ir visi jo tvirtinimai, turi reikšmę ir šiandien.
Jis jau žinojo ir vertino medaus gydomąsias savybes. Jis teigė: „Medų valgysi – sveikas būsi ir ilgai gyvensi.“ Tuo metu Avicena sakė, kad medus stiprina regėjimą. Ir šiuo metu Lietuvoje gaminami akims lašai su medumi, taip pat gaminama nemažai vaistų su medumi, kurie plačiai vartojami medicinoje ir farmacijoje.
Įvairiapusis ir turtingas Ibn Sinos-Avicenos mokslinis palikimas išlaikė gyvenimo praktikos ir laiko egzaminą per dešimt amžių. Pasaulinių genijų galerijoje Avicena užėmė garbingą vietą ir žmonių atmintyje visada bus gyvas didysis mokslininkas humanistas pasaulinį mokslą praturtinęs nemirtingais kūriniais.



