Jau gilioje senovėje žmogus ieškojo vaistų „gyvojoje gamtos vaistinėje”. Taigi pirmieji vaistai buvo augalai, maitinę ir gydę žmones. Atsirado žiniuonių, kurie atkreipė dėmesį į gydomąsias kai kurių augalų savybes, pradėjo juos ruošti ir vartoti kai vaistus.
Gydymas vaistingaisiais augalais lydi žmoniją nuo jos lopšio. Pirmoji vaistinė, kuri teikė vaistus tolimiems mūsų protėviams, buvo miškas. Ši vaistinė, žinoma, nepanaši į dabartinę, mums įprastą. Mūsų senoliai sakydavo, kad Dievas kiekvienai ligai gydyti sukūrė po vaistažolę.
Gyvosios miško vaistinės vaistai - tai nesuskaičiuojamas kiekis gyvų augalinių ląstelių, iš kurių sudaryti žolių, medžių ir krūmų stiebai, lapai, žiedai ir šaknys. Šios ląstelės ne tik vaistų sandėlis, bet ir jų perdirbimo fabrikas. Gyvosios gamtos vaistinis asortimentas labai turtingas ir įvairus, bet čia vaistai neturi mums įprastų etikečių. Reikėtų atsiminti, kad kai kurie nuodingieji augalai atrodo irgi labai viliojančiai. Tad vartoti natūralius vaistinguosius augalus galima tik pasitarus su gydytoju-fitoterapeutu arba turint jo receptą. Mūsų protėviai tokių galimybių neturėjo ir, matyt, pasikliaudavo tik instinktu, kaip ir dabar tai daro sergantys gyvūnai, vėliau empiziškai – rizikuodami ir klysdami. Žinios apie vaistinguosius augalus buvo kaupiamos per milijonus žmogaus evoliucijos metų ir perduodami iš kartos į kartą. Ilgą laiką vaistažolių vartojimas buvo beveik vieninteliu gydymo būdu. Ir tik mūsų dienomis audringai besiplėtojant mokslui, ypač chemijai, medicinai pateikė naujos sintetines gydomąsias priemones, gaminamas farmacijos fabrikuose. Tai, be abejo, didelis žmonijos proto pasiekimas, tačiau kartu nereikėtų pamiršti, kad ne visos gyvosios gamtos lobių mįslės jau įmintos, gamtoje dar daug paslapčių ir mes iš jos dar galime daug ko pasimokyti.
Vaistingieji augalai pirmiausia vertinami dėl savyje sukauptų veikliųjų ir farmakologinių aktyviųjų medžiagų – glikozidų, saponinų, taninų, fermentų, vitaminų, hormonų ir fitoncidų. Nors šių medžiagų vaistinguose augaluose yra tik minimalūs kiekiai, tačiau kaip tik jos, patekusios į žmogaus organizmą, iš karto ar vėliau padeda jam kovoti su liga. Visiškai neseniai vaistingieji augalai mūsų amžininkų sąmonėje asocijavosi su gilios senovės atgyvena. Tikrai sunku palyginti mūsų mokslinės-techninės revoliucijos amžių su kuokšteliu vaistingųjų augalų, nuo kurių praeityje žmogus aklai tikėjosi stebuklingo pasveikimo. Konkrečios žinios apie vaistingųjų augalų vartojimą mus pasiekė per pirmuosius žmonijos kultūros – seniausius rašto paminklus, kurie priklausė tuometinei Šumerų valstybei, gyvenusiai dabartinėje Irako teritorijoje prieš 3 tūkstančius metų iki mūsų eros. Be abejo, vaistingieji augalai gydymo tikslais buvo ilgai vartojami ir iki raštijos atsiradimo. Žinios apie vaistingųjų augalų gydomąsias savybes buvo kaupiamos tik siaurame žmonių rate – atskirose šeimose, kurios šias žinias apgaubtas paslaptingumo skraiste perdavinėjo iš kartos į kartą tik šeimos nariams – tėvas sūnui arba motina dukteriai. Beje, kai kuriose gentyse užsiiminėti gydymu išimtinę teisę turėjo tik moterys. Ir vėliau beveik visos tautos vaistingųjų augalų gydomąsias savybes laikė antgamtinėmis ir jų paslaptis atverdavo tik specialiai tam tikslui pasišventusiems žmonėms.
Šumerų gydytojai iš vaistingųjų augalų stiebų ir šaknų gamino įvairius miltelius ir užpilus, skiedimui panaudodami vandenį, taip pat vyną ir vandenį.
Babiloniečiai, pakeitę šumerus XX amžiuje prieš mūsų erą, plačiai gydymui vartojo vaistinguosius augalus – saldymedžio šaknį, durnaropę, drignę, sėmenis.
Babiloniečiai pastebėjo, kad saulės šviesa neigiamai veikia kai kurių vaistingųjų augalų gydomąsias savybes, todėl juos džiovino tamsoje arba šešėlyje, o drigną, šunvyšnę ir durnaropę rinkdavo tik naktį. Patalpų, kur buvo laikomi vaistingieji augalai, durys ir langai, būtinai turėjo būti į šiaurę – tai išlikę iki šių dienų.
Asirijiečiai, užkariavę Babiloną, išsaugojo visas geriausias nugalėtos tautos mokslo ir technikos, kultūros pasiekimus bei tradicijas, tai pat ir informaciją apie fitoterapiją, kuri buvo aptikta įžymiojo Ašuzbanipalo bibliotekoje, atkasus jo rūmų liekanas Ninevijoje. 33 motelio lentelės skirtos vaistingiesiems augalams, jų receptūrai ir gydymo praktikai. Be to, paaiškėjo, kad Ninevijoje buvo ir vaistingųjų augalų sodas. Babiloniečių ir asirijiečių sukauptas žinias apie gydomąsias vaistingųjų augalų savybes vėliau perėmė egiptiečiai.
Labai daug informacijos apie vaistinguosius augalus aptinkama graikų literatūroje. Graikai turėjo savitas medicinos tradicijas, tačiau naudojosi ir kitomis gydymo priemonėmis, perimtomis iš kaimyninių tautų. Savo pažintį su vaistingaisiais augalais graikai siejo per Kaukazą – legendinę Kalchidą, kur globėjos deivės Artemidės rūpesčiu buvo auginamas stebuklingas nuodingųjų ir vaistingųjų augalų sodas, iš jo dalis vaistingųjų augalų buvo pervežta į Graikiją.
Kaip ir daugelis kitų tautų, vaistingųjų augalų gydomąjį poveikį graikai siejo su magijos apraiškomis. Matyt, neatsitiktinai ir šaknis žodžio „Farmakon”, senojoje graikų kalboje reiškusio – vaistai, nuodai, burtai, išliko daugelio šiuolaikinių kalbų žodžiuose – farmacija, farmaceutas, farmakognorija, farmakpėja. Tarp daugelio graikų dievų buvo ir dievas Asklepsijus, globojąs vaistinguosius augalus. Mums labiau žinomas sulotynintas šio žodžio variantas – Eskulapas. Anot padavimo, Eskulapas turėjo dukterį Panacėją. Kasdieninėje kalboje iki šiol išliko populiarus bendrinis žodis „eskulapas”, kuriuo pusiau juokais, pusiau rimtai vadinamas gydytojas, o žodis „panacėja” žinomas kaip simbolis vaisto nuo visų ligų.
Žymiausias savo laikų mąstytojas, senosios Graikijos gydytojas Hipokratas, gyvenęs 460-377 m. m. prieš Kristų, pirmasis moksliškai pagrindė vaistingųjų augalų vartojimą, savo traktate paminėjęs net 236 vaistingųjų augalų rūšis, kurios tada buvo vartojamos medicinoje. Matyt, pagrįstai Hipokratas laikomas šiuolaikinės mokslinės medicinos tėvu, kuriuo iki šiol prisiekia jauni gydytojai, duodami visame pasaulyje žinomą „Hipokrato priesaiką”. Didžiojo mąstytojo nuomone, vaistingieji augalai efektyviausi žali arba sulčių pavidale. Ši jo nuostata, tapusi ir daugelio kitų šalių pasiekimu, Europoje išsilaikė daugiau negu 1500 metų, o arabų-iraniečių medicinoje tebegyva ir šiandien.
Žymų veikalą apie vaistinguosius augalus mums paliko „farmakologijos” mokslo apie vaistingųjų augalų žaliavą tėvas garsus romėnų armijos gydytojas graikas Diaskovidas, gyvenęs 1 a. m. e. Savo kūrinyje „Apie gydymo priemones” jis aprašė daugiau kaip 600 rūšių augalų, pateikdamas jų piešinius ir nurodydamas jų vartojimą. Ši jo knyga, daug kartų perspausdinta buvo viena iš autoritetingiausių farmakognarijos vadovų iki XVI amžiaus. Kai kuriais Dioskorido teiginiais iki šiol remiasi dabartiniai farmakognostai.
Ypatingą indėlį į senovės mediciną įnešė ir kitas žymus gydytojas ir gamtotyrininkas Klaudijus Galenas, gyvenęs 129-199 m. m. - daugelio medicinos ir farmacijos kūrinių autorius, didžiausias ir nenuginčijamas praktinės medicinos autoritetas iki XIX amžiaus. Mokslininkas teigė, kad įvairiuose augaluose ir gyvulių organuose yra gydomųjų medžiagų, jas reikia išskirti grynas ir galima vartoti įvairioms ligoms gydyti. Galenas surado būdus vaistinėms medžiagoms išskirti. Vaistams žaliavą reikėjo kruopščiai paruošti, sutrupinti, sutrinti, sugrūsti.
Romėnų mokslininkas Galenas turėjo savo pasekėjų ir Šiauliuose. 1922 metais buvo įkurta farmacijos laboratorija, pavadinta Galeno vardu. Joje ilgą laiką buvo gaminami įvairūs vaistai, pavyzdžiui, jodo tirpalas, brilijantinė žaluma, spiritai ir kt. Tačiau farmacijos laboratorija „Galen” 2001 metais buvo privatizuota, o netrukus ir visiškai likviduota, nesulaukė 80-ies metų įkūrimo jubiliejaus.
Šiame straipsnyje bendrais bruožais aprašyta, kaip mūsų protėviai gydėsi XX amžiuje prieš mūsų erą, kai buvo tvirtinama, kad Dievas kiekvienai ligai sukūrė po vaistažolę.
Parengė Liudvikas RULINSKAS
