Perskaičius „Šiaulių naujienose“ straipsnį: „Artėja širšių pikas − būkime akylūs“, kilo mintis skaitytojus plačiau supažindinti su šiais įdomiais vabzdžiais, nes vapsvų era tęsis iki bobų vasaros – rugsėjo pabaigos. Gyvename kartu, todėl pravartu vienam kitą geriau pažinti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Stasys GLIAUDYS

Popieriaus išradėjos
Vapsvoms turime būti dėkingi už popierių. Jos yra laikomos popieriaus išradėjomis. Vapsvų nameliai ir viduje esantys koriai yra popieriniai. Žaliavos − mediena. Vapsvų popierius yra labai trapus. Namelį imti reikia labai atsargiai.
Pirmieji iš vapsvų gaminti popierių išmoko kinai prieš keturis tūkstančius metų. O iš kinų − mes, europiečiai. Koriai, kaip ir bičių, šešiakampiai: didesnė talpa, mažesnės statybinių medžiagų sąnaudos.
Mūsų vapsvos medaus neneša. Koriukuose auginama jaunoji karta. Vapsvos pirmosios nustatė, kad oras yra blogas šilumos laidininkas. Tai svarbus atradimas. Pritaikomas statant pastatus ir kitur, kur reikia taupyti šilumą. Vapsvų namelių sienos daugiasluoksnės su oro tarpais. Pagal šilumos laidumą tokia vieno centimetro storio vapsvų namelio siena prilygsta pusės metro (be oro tarpo) mūro sienai. Štai kur ekonomika!
Viduje palaikoma +28⁰ C temperatūra, kurią sugeba reguliuoti. Pakilus temperatūrai virš normos, purškia vandenį, virpina sparnus. Atvėsus, sumažina angas ir t. t.

Minta vabzdžiais
Ten, kur gausu vapsvų, mažiau musių, uodų ir kitų smulkių vabzdžių. Vapsvos iš jų gamina baltyminį maistą lervoms ir motinėlei maitinti.
Nėra namų be dūmų. Taip ir su vapsvomis. Širšės, būdamos stambesnės ir stipresnės, gaudo ir bites. Ten, kur jų daug, gali nukentėti bitynai. Konkuruoja su uoksiniais paukščiais užimdamos dalį inkilų, uoksų. Vapsvų įgėlimai alergiškiems žmonėms gana pavojingi. Tokiems, kaip aš, – vaistas nuo reumato.
Mėgsta nunokusius vaisius, uogas. Širšes ypač vilioja saldžios vynuogės. Aštriais žandais apkandžioja. O toliau − puotauja visokios musės.

Gyvena ir bendruomenėmis
Vapsvos, kaip ir naminės bitės, priklauso geluoninių plėviasparnių būriui. Vienos vapsvos gyvena pavienės, kitos – bendruomenėmis. Mes dažniausiai susiduriame su bendruomeninėmis Vespa genties vapsvomis.
Pati didžiausia šios genties rūšis yra širšė, dar vadinama širšuolu, 2–3 cm dydžio, motinėlės iki 4 cm.
Namai įrengiami uždarose patalpose: miškų pastatuose, drevėse, inkiluose. Palankiu metu šeimos būna gausios.
Germaninės ir paprastosios vapsvos nameliai žemėje. Germaninių vapsvų bendruomenė pati gausiausia. Gali siekti iki keturiasdešimties tūkstančių.
Kitų vapsvų: rudosios, vidutiniosios, namai-lizdai, žmonių vadinami „kulėmis“, aptinkami avietynuose, krūmuose nedideliame aukštyje.

Vapsvų dauginimasis
Vapsvų gausumas ir aktyvumas priklauso nuo šilumos. Jei laikotarpis šiltas ir ilgas, bendruomenės išauga gausios. Širšės ima leisti spiečius. Anksti subrendusios ir apvaisintos patelės ima kurti savas šeimas.
Įdomus ir vapsvų dauginimasis. Bendruomenes įkuria peržiemojusios apvaisintos patelės. Pradžioje iš sudėtų kiaušinėlių dėl nepakankamos mitybos, kaip ir bičių šeimoje, išsirita nevisiškai išsivysčiusios motinėlės-darbininkės. Vasarai įpusėjus, atsiradus daugiau maisto, rudeninė karta pasiekia motinėlės dydį ir ima dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių, kaip ir bičių, išsirita patinėliai. Žiemoti liks tik jaunos apvaisintos patelės. Žiemoja žemėje. Vapsvų nameliai lieka tušti ir greitai sunyksta, suyra.
Dar vienas įdomus reiškinys. Vasarai besibaigiant, lapės ir barsukai išsiruošia imti vapsvų „derlių“. Išardo, iškasa iš žemės jų lizdus (namelius) ir kaip didelį skanumyną suėda maistingas lervas (perus). Bet tai daro tuo metu, kai didžioji dalis patinėlių ir žiemoti pasirengusių patelių jau būna išsiritę.
Tuomet smulkiosios vapsvos, ypač tapusios benamėmis, veržiasi visur, kur jaučia esant saldaus maisto. Jos yra taikios. Nereikia bijoti, jei užlips ant meduotos rankos. Vapsvos nėra agresyvios ir mus pulti nenusiteikusios. Bet savo namus gina labai energingai. Aptikus, geriau nesiartinti ir netrukdyti.

Apie vapsvų būdą ir elgseną
1. Takas į Graužikų pradžios mokyklėlę vedė pro seną ąžuolą. Jo išpuvusioje drevėje apsigyveno širšės. Berniukai mėgdavo žaisti karus. Atsivėrė puiki proga pakariauti. Meti akmenuką ir jei pataikai į drevę, išsiveržia būrys širšių ir, sukdamos ratus aplink ąžuolą, ieško ramybės drumstėjo. Vos ne kasdien vykstant „karui“ širšės išorėje išstatė sargybą. Kai tik akmenukas metamas − tuoj atakuoja. Dar vėliau ėmė mane atpažinti. Užtenka tik prisiartinti arčiau ąžuolo, sargyba ima pulti. Kartą pasivijo ir įgėlė į sprandą. Skausmas didelis. Visą valandą klajojau po mišką, apsipylęs smurgais ir ašaromis. O kad mažiau skaudėtų: verkiau, šaukiau ir dainavau. Tik kiek skausmui aprimus, parėjau namo. Rugsėjį kurį laiką į mokyklėlę teko brautis per mišką arba daryti didelį lanką.
2. Atvykus atostogauti į pamiškėje esantį namelį, pamatėme, kad vos už pusės metro nuo įėjimo į vidų, šalia laiptų, įsikūrusi gausi germaninių vapsvų bendruomenė. Ką daryti?
Vasarotojus ir jų vaikučius teko supažindinti su šiais ambicingais ir karingais kaimynais. Svarbiausia vapsvų netrukdyti ir laikytis pagarbaus atstumo. Baigėsi vasara, atostogos ir jokio konflikto. Vapsvų kaimynystė buvo net naudinga, ypač jaunimui. Turėjome gerą progą susipažinti iš arti jų žemėje gyvenančių vapsvų veikla.
Būdavo, sėdime ant laiptų ir stebime, kaip jos siūte siuva. Vienos išlenda iš žemės, kitos įlenda. Taip elgiasi artėjant lietui, skuba namo.
Didžiausias sujudimas būdavo, kai pagausėjus bendruomenei, prireikdavo didesnio būsto. Tekdavo didinti erdvę, išnešti daug žemių. Žemės gumulėlius nešdavo apglėbusios žandais. Kiek panešusios, numesdavo ir vėl grįždavo. Tarp namelio ir žemės paliekamas 2 cm oro tarpas. Angos nuo namelio nutolusios, kad nepatektų lietaus vanduo. Įėjimas − namelio šone, atvirų vietų vapsvų − apačioje. Stebint vapsvų veiklą, kildavo mintis: o kad taip darniai dirbtų mūsų bendruomenės!
3. Dar vasarą pastebėjau, kad prie mano sodo kaimynų šiltnamio, arti įėjimo, žemėje yra apsigyvenusios vapsvos. Atėjo ruduo, skraidančių vapsvų lyg ir nesimato. Kilo mintis išsikasti jų namelį − bus vaizdinė priemonė. Vos kastuvėliu pajudinau žemę, išlindo kelios vapsvos ir mane nuvijo. Kitą dieną atsinešiau vabzdžiams gaudyti tinklelį. Tas kelias vapsvas sugausiu. O jų būta kur kas daugiau. Švaistymas tinkleliu jas taip supykdė, kad nieko nepešęs vos išnešiau sveiką kailį.
Ateinu už poros dienų. Darže dirba tik viena kaimynė. Klausiu, kur antroji pusė. Pasirodo, vakar einantį į šiltnamį užpuolė vapsvos ir taip sugėlė, kad sukilo temperatūra, serga, guli lovoje. Skundėsi, kad pavojinga eiti į šiltnamį. Nutylėjau, jaučiausi kaltas, sukėlęs šį konfliktą.

Kaip sumažinti vapsvų paplitimą
Vienos sodybos aplinkoje (Kurtuvėnų regioniniame parke) išplito širšės ir kitos vapsvų rūšys. Širšės kasmet įsikurdavo namelio pastogėje, varnėnams skirtuose inkiluose, pagalbinėse patalpose. Menkas malonumas, kai virš galvos kabo moliūgo dydžio širšių namas, o jame verda judrus gyvenimas.
Pavasarį buvo pastebėta, kad vapsvų motinėlės gausiai lanko žydinčio, žvilgančio kaulenio nekarpomą gyvatvorę. Žieduose randa nektaro ir kito maisto. Kito tokio gausaus nektaro šaltinio dar nėra. Daugiausiai lankytojų būdavo anksti rytą ir pavakary. Pasimaitinusios skrisdavo į visas puses. Buvo sunaikinta keletą dešimčių vapsvų motinėlių. Vapsvos ženkliai sumažėjo. Buvo pastebėtas tik vienas širšių bandymas įsikurti.