Bruknė – miškuose augantis krūmelio pavidalo 15-20 cm aukščio visžalis augalas blizgančiais lapais, žydintis balkšvai rožiniais žiedais. Rudeniop bruknė sunokina raudonas uogas, pasižyminčias daugeliu gydomųjų savybių.

Liaudies medicinos atstovų teigimu, bruknių uogos gerina apetitą bei virškinimą, malšina uždegiminius procesus, stabdo kraujavimą, lengvina atsikosėjimą. Bruknių uogose yra daug vitaminų, ypač C, mineralinių medžiagų, antacionų. Be to, bruknėse yra benzoinės rūgšties, dėl kurios šias uogas galima ilgai laikyti ore ar užpiltas virintu vandeniu. Rudenį surinktas uogas galima išlaikyti iki pavasario.

Gydomosiomis savybėmis pasižymi ne tik pačios uogos, bet ir iš jų išspaustos sultys. Jos ypač rekomenduotinos sergant uždegiminėmis inkstų, šlapimo pūslės, kepenų ir tulžies pūslės ligomis. Naudingos sergant hipertenzija, kirmėlinėmis ligomis, apsinuodijus. Bruknių sultys švelniai tirpdo akmenis ir stimuliuoja šlapimo bei tulžies skyrimąsi, todėl rekomenduotinos sergant akmenlige. Kadangi šiose sultyse esančios medžiagos naikina bakterijas, stiprina ir tonizuoja visą organizmą, jas naudinga gerti peršalus, karščiuojant, sergant sunkiomis infekcinėmis ligomis, pavyzdžiui, tymais.

Reguliariai geriamos bruknių sultys pagerina regėjimą, nusilpusį dėl ilgalaikio  vairavimo arba darbo su kompiuteriu. Išoriškai bruknių sultimis galima gydyti akių ir odos ligas.

Bruknių uogos renkamos rugsėjo-lapkričio mėnesiais, jos džiovinamos krosnyje arba džiovykloje 50-60 laipsnių temperatūroje.

Pravartu prisiminti, kad bruknių preparatų negalima vartoti nėštumo metu, esant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, padidėjus skrandžio sulčių rūgštingumui.

Parengė Liudvikas RULINSKAS