LASS Šiaulių įmonės direktoriaus pavaduotojas K. Gailius, socialinio darbo koordinatorė L. Baniukaitytė, Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filialo vedėja J. Lapinskaitė, Kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja I. Skeivienė teigia, kad turinčiųjų regėjimo negalią yra daugiau, nei skelbiama oficialiuose dokumentuose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Šiaulių ir Tauragės regionai kvietė dalyvauti Šiauliuose vykstančiuose renginiuose, skirtuose Baltosios lazdelės dienai paminėti. Renginiais siekta atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su regėjimo negalia problemas, informuoti apie regos sutrikimo priežastis.
Šiauliečiams buvo pasakojama apie leidinius akliesiems, neįgaliųjų galimybes įsidarbinti ir sportuoti. Susidomėjusieji galėjo apsilankyti regos technikos priemonių parodoje, dalyvauti praktiniame mobilumo ir orientacijos įgūdžių bei edukaciniuose užsiėmimuose.
„Norėjome organizuoti išskirtinę dieną ir visuomenei išsamiau papasakoti, kaip neregiai gyvena, kur dirba ir ką veikia laisvalaikiu. Siekėme informuoti žmones, kad nebijotų kreiptis į aklųjų centrus ir paprašyti pagalbos“, - sako Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė.

Baiminasi neigiamo visuomenės požiūrio
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga buria apie 7000 narių, o Šiaulių skyrius - apie 400 narių. Tačiau LASS Šiaulių įmonės direktoriaus pavaduotojas Kazimieras Gailius pastebėjo, kad neregių yra daugiau, nei skelbiama oficialiuose dokumentuose.
„Dalis žmonių bijo kam nors prasitarti, kad turi problemų dėl silpstančio regėjimo, niekur nesikreipia, neieško pagalbos. Mano, jog dėl to juos išmes iš darbo, ar bijo susilauki aplinkinių neigiamos reakcijos“, - sakė K. Gailius.
Anot jo, asmenys apie regos sutrikimus nekalba, nes visuomenėje vis dar gajus mąstymas, kad neregys yra silpnas žmogus, nesugebantis visavertiškai gyventi. Žmonės, gyvenantys didžiuosiuose miestuose, pamatę asmenį su baltąja lazdele, reaguoja pakankamai tolerantiškai, tačiau mažuosiuose miestuose ir kaimuose reakcija priešinga. Vaikai vis dar klausia ir stebisi, kodėl neregiai vaikšto su baltosiomis lazdelėmis, o suaugusieji nusuka žvilgsnius ir jų vengia.

Neregiams sunku įsidarbinti
Vyraujantys stereotipai labiausiai trukdo siekiantiems įsidarbinti. Dėl nepakankamo artimųjų palaikymo, neigiamo darbdavių požiūrio, išsilavinimo, profesinės patirties, kompetencijos trūkumo ir nepakankamos valdžios institucijų paramos, neregių bei silpnaregių integracija į darbo rinką vyksta lėtai ir nekryptingai.
„Darbdaviai turi per mažai informacijos apie neįgaliuosius. Nenori jų įdarbinti, nes galvoja, kad neregiai nepajėgūs gerai dirbti. Baiminasi, kad jie darbe nesusižeistų, nes nenori už tai papildomai mokėti. Todėl siekdami sutaupyti įdarbina tik sveikus“, - sako K. Gailius.
Siekiant lengviau įsidarbinti, svarbus artimųjų palaikymas. Šeimos nariai, giminės ir draugai ne visada žino, kaip aklajam padėti, netiki jo profesinės karjeros sėkme. Situacija pasikeistų, jei artimieji juos labiau skatintų ir pozityviau nuteiktų, ragintų labiau savimi pasitikėti ir suteiktų daugiau papildomos informacijos.
Neregiai ir silpnaregiai, turintys aukštą profesinę kvalifikaciją, pasižymintys išskirtinėmis asmeninėmis ir profesinėmis savybėmis, darbo rinkoje integruojasi sėkmingiau. Tačiau, anot K. Gailiaus, tokių yra nedaug. Daugelis neįgaliųjų yra per menkai išsilavinę, kad galėtų konkuruoti darbo rinkoje. Todėl ilgainiui neradę darbo nusivilia savimi, susitaiko su esama padėtimi ir net nebando kelti savo kvalifikacijos.

Dalyvauja uždaroje darbo rinkoje
Svarbų indėlį neregių ir silpnaregių profesinės integracijos procesui turi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Pastebėta, kad neregiai dažniausiai renkasi darbą jiems pritaikytose darbovietėse - LASS įmonėse.
„Neregiai labiau linkę įsidarbinti jiems specialiai pritaikytose įmonėse, nes čia juos priima iš karto. Be to, neįgalieji dirba šalia tokių pat, kaip jie, todėl nejaučia diskomforto“, - konstatuoja K. Gailius.
Šiaulių socialinės įmonės direktoriaus pavaduotojas sako, kad 2004 metais priimtas Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių įstatymas, reglamentuojantis valstybės teikiamą pagalbą socialinėms ir neįgaliųjų socialinėms įmonėms, sudarė palankesnes sąlygas neregiams integruotis į darbo rinką. Valstybės pagalba padeda socialinėms įmonėms išsilaikyti darbo rinkoje, nes neįgalieji nėra pajėgūs konkuruoti su sveikais žmonėmis. Lietuvoje socialinių įmonių statusą turi apie 130 įmonių, o jų veikla yra įvairiapusė.
Šiauliuose veikiančioje socialinėje įmonėje iš viso dirba 89 žmonės, iš kurių 74 turi regėjimo negalią. Jie gamina medinius ir plastmasinius skalbinių segtukus, metalinius užuolaidų segtukus, įvairių gabaritų metalinius žiedus. Teikia surinkimo, pakavimo paslaugas. Surinkinėja ergonominių stalų pakėlimo mechanizmų mechaninę dalį, elektros šviestuvų instaliacines dalis, komplektuoja dovanų maišelius, klijuoja saldainių dėžutes. Regėjimo negalią turintys asmenys sėdi už darbo stalų ir rankomis iš atskirų detalių surinkinėja produkciją, ją pakuoja.
K. Gailiaus teigimu, niekur oficialiai nedirbantys neregiai bando save realizuoti kitose srityse: „Kiekvienas regėjimo sutrikimą turintis asmuo savo viduje laiko aktyvumo gyslelę, skatinančią ieškoti kitų būdų kaip prasmingai praleisti laiką. Vieni skaito knygas, kiti lanko edukacinius užsiėmimus, treti sportuoja ir t. t. Jei niekur nedirba, tai dar nereiškia, kad tik sėdi užsidarę namie tarp keturių sienų ir nieko neveikia. Manau, kiekvienas jų bando kažkokiu būdu kompensuoti tai, ką prarado.“

Techninės pagalbos priemonės – kokybiškesniam gyvenimui
Neregiai ir silpnaregiai nespėja prisitaikyti prie modernios šiuolaikiškos ekonomikos pokyčių. Mokslų ir technikos pažanga jiems kartais sukelia papildomų rūpesčių. Todėl čia itin svarbų vaidmenį atlieka Techninės pagalbos neįgaliesiems centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Socialinio darbo koordinatorė Lina Baniukaitytė aiškina, kad techninės pagalbos priemonės - tai neįgaliųjų naudojami specialūs ar standartiniai gaminiai, techninės sistemos, padedančios kompensuoti žmogaus negalią, sumažinti jos poveikį visai asmens veiklai.
„Techninės pagalbos priemonės padeda žmogui atgauti prarastą savarankiškumą, lengviau integruotis į visuomenę, darbo rinką. Tai naudinga ne tik pačiam neįgaliajam, bet ir valstybei, bendruomenei, kurioje jis gyvena. Tai gali būti įvairūs kalbantys laikrodžiai, kūno termometrai, didinimo stiklai, garsiniai telefonai, kompaktinių plokštelių grotuvai ir t. t.“, - sako L. Baniukaitytė.
„Taip pat egzistuoja kompiuteriai, kuriais visiškai nematantis žmogus, naudodamas specialią ekrano skaitymo programą, gali perskaityti ekrane esančią informaciją, su ja dirbti. Bent šiek tiek mokantys naudotis kompiuteriu asmenys gali naudotis įvairiomis ekrano didinimo programomis, laikmenomis, skeneriais. Be to, su juose integruota garsine programa, kompiuteriu lengva dirbti. Tik gaila, kad ne visos garsinės programos yra oficialiai įdiegtos, taip pat jų trūksta lietuvių kalba“, - antrino K. Gailius.
L. Baniukaitytė pastebėjo ir kitas problemas: „Techninės pagalbos centruose priemonės neregiams retai atnaujinamos, jų ne visiems užtenka. Be to, ne kiekvienas norintis priemones gali įsigyti, kadangi kai kurios labai brangios. Tačiau neregiai ir silpnaregiai, neturintys pakankamai lėšų tam tikrai priemonei įsigyti, gali kreiptis dėl kompensacijos. Tam, kad ją gautų turi pateikti gydytojo pažymą, kurioje būtų nurodytas, koks yra jų regėjimo aštrumas ar sutrikimas.“
Naujausiomis technologijomis domisi tiek jaunuoliai, tiek senyvo amžiaus žmonės.
„Amžius nieko nelemia - į Techninės pagalbos centrą ateina ir naujausia technika išmokti naudotis nori net septyniasdešimtmečiai. Manau, kad domėjimasis ir noras mokytis priklauso ne nuo amžiaus, o nuo žmogaus charakterio. Net ir jaunas žmogus gali neturėti noro išmokti ko nors naujo“, - pabrėžė L. Baniukaitytė.

Garsinės knygos – smagesniam laisvalaikiui
Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filialo vedėja Jovita Lapinskaitė sako, kad pastaruoju metu labai išpopuliarėjo poreikis klausytis garsinių knygų.
„Bibliotekoje apsilankantys asmenys dažniausiai renkasi garsines knygas ir daug rečiau – Brailio raštu. Ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Neregiai nenori papildomai apsikrauti. Natūralu, kad daug patogiau namo parsinešti audioįrašą negu milžinišką knygą. Be to, garsinėje informacijos sutalpinti galima kur kas daugiau negu įprastoje“, - sako J. Lapinskaitė.
Vedėjos teigimu, bibliotekoje apsilanko apie 50 proc. Šiauliuose gyvenančių neregių ir iš jų tik 5 proc. skaito Brailio raštu. Kiekvienais metais bibliotekos fondą papildo apie 200 naujų garsinių knygų, tuo tarpu Brailio raštu – vos keletas.
Anot J. Lapinskaitės, dabar tokios knygos nebepopuliarios, todėl jų net neapsimoka užsakyti: „Išimtį darome, jei skaitytojai patys pageidauja konkrečios knygos, nurodydami tikslų jos pavadinimą.“
Bibliotekoje dažniausiai lankosi tas pats neregių branduolys. Per metus naujų asmenų ateina apie 30. Skaitytojai mieliau renkasi grožinės literatūros garsines knygas, mokslinę – rečiau. Domisi žinomiausių autorių kūriniais. Laukia kiekvieno naujo knygos įrašo.
„Kai tik bibliotekoje pasirodo naujas audioįrašas, iškart apie tai informuojame skaitytojus. Jie visada atbėga dar tą pačią dieną ir garsinę knygą pasiima. Kai kurie įrašą iš karto įsikelia į savo kompiuterius, kiti palaiko ilgiau, treti knyga spėja ir su draugais pasidalyti“, - kalbėjo J. Lapinskaitė.
Vis dėlto bibliotekos darbuotoja pastebi, kad neregiams ir silpnaregiams tenka susidurti su tam tikrais sunkumais. Pavyzdžiui, ne visi turi MP3 grotuvus, o bibliotekoje esančių ne visiems užtenka. Be to, techninė įranga ne visada tinkamai veikia. Būna, kad plokštelė užstringa arba girdima tik dalis įrašo. Arba tiesiog garsinė knyga greitai susidėvi ir įrašo tampa nebeįmanoma klausyti.
J. Lapinskaitė priminė, kad šiuo metu prie virtualios aklųjų bibliotekos galima prisijungti per elektroninę sistemą ir taip parsisiųsti norimą knygą. Žinoma, prieš tai reikia įvesti savo asmens duomenis, įrodančius, kad knygą norintis parsisiųsti žmogus tikrai turi regėjimo negalią. Vis dėlto ši naujovė ne visiems priimtina. Vedėja prasitarė, kad skaitytojai baiminasi dalytis savo asmens duomenimis, todėl užuot knygas siuntęsi internetu mieliau apsilanko bibliotekoje.