Vanduo yra sudarytas iš dviejų dalių vandenilio ir vienos dalies deguonies. Tai yra gausiausia medžiaga  žmogaus organizme, sudaranti 60 proc. kūno svorio. Vanduo neturi kalorijų ir kitų maistinių medžiagų, tačiau be jo išgyventume tik keletą dienų, o be maisto sveikas žmogus gali ištverti net 6 – 8 savaites. Organizmui netekus 5–10 proc. vandens, prasideda sunki dehidratacija, o 15–20 proc. vandens praradimas paprastai yra mirtinas, informuoja  Diana Gedminienė,  Šiaulių miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą.

Gyvybinės funkcijos
Vanduo būtinas visoms organizmo funkcijoms: virškinti, pasisavinti ir pernešti maistines medžiagas, šalinti atliekas iš organizmo bei kitiems cheminiams procesams. Vanduo saugo ląstelių membranas, o amniotinio skysčio pavidalu – gimdoje besivystantį vaisių. Jis reikalingas visiems organizmo audiniams augti ir yra organizmo išskyrų, ašarų, seilių, skrandžio sulčių, taip pat organų ir sąnarių drėkinamojo skysčio pagrindas. Dėl vandens mūsų oda yra švelni ir lygi. Organizmas sendamas sausėja. Kūdikių organizmą sudaro 75–80 proc. vandens, o 65–70 metų amžiaus žmonių – tik 50 proc. Šis sausėjimo procesas pasireiškia odos raukšlėjimusi, sumažėjusia seilių gamyba ir sąnarių sustingimu.

Kiek vandens mums reikia?
Žmogaus organizmas turi gauti pakankamai vandens, kad šlapimas būtų šviesus, o ne tamsiai ar ryškiai geltonas. Suaugusiajam per dieną reikėtų išgerti  6–8 stiklines vandens. Tai gali būti grynas vanduo, arbata, sultys, gaivieji gėrimai, be to, nemažai vandens yra maisto produktuose: vaisiuose ir daržovėse yra 70–90 proc., kiaušiniuose 75 proc., mėsoje, paukštienoje ir žuvyje 50–75 proc., duonoje 35 proc. vandens.

Vandens poreikis kasdien skiriasi. Daugiau vandens turėtume išgerti karštu oru, mankštindamiesi, karščiuodami, būdami peršalę ar sirgdami kokia nors kita liga. Daugiau jo reikia ir nėštumo metu, amniotiniam skysčiui palaikyti, kraujo tūriui padidinti, normaliam vaisiaus vystymuisi užtikrinti. Kūdikį maitinančios motinos privalo daugiau gerti vandens, kad geriau gamintųsi pienas, kurio 87 proc. sudaro vanduo.

Vandens kiekis, kurį gauname iš skysčių ir maisto, turėtų būti lygus išskiriamam kiekiui. Šią pusiausvyrą lemia daugelis veiksnių. Pavyzdžiui, vartodami diuretikus ar kitus vaistus, skatinančius norą šlapintis, didiname skysčių poreikį. Gerdami daug stiprios arbatos ar kavos, pasižyminčios diuretinėmis savybėmis, prarandame tiek pat skysčių, kiek gauname. Sūrus maistas taip pat didina poreikį daugiau gerti vandens, kad būtų išlaikyta skysčių pusiausvyra.

Troškulys mažėja su amžiumi, todėl pagyvenę žmonės vandens turėtų gerti dažniau, net jei nesijaučia ištroškę.

Intensyviai mankštindamiesi ar karštu ir drėgnu oru iki to laiko, kol pajusite troškulį, jūs jau galite būti praradę nemažai skysčių. Jeigu geriate daugiau skysčių negu organizmui reikia, inkstai perteklių pašalins padidindami šlapimo tūrį. Jei vandens geriate taip gausiai, kad inkstai nebepajėgia susidoroti, perteklių įsiurbs ląstelės.

Ar saugu gerti vandenį?
Geriamo vandens kokybė yra nuolat kontroliuojama; tikrinamas chloro, teršalų kiekis, drumstumas. Jei į vandenį dedamas fluoras, reguliariai tikrinama jo koncentracija.

Chloras. Gali būti dedamas į visas geriamo vandens atsargas, ligas sukeliančioms bakterijoms sunaikinti. Šalyse, kur vanduo nėra apdorojamas chloru, pusė mirštančiųjų nuo vandens perduodamų ligų yra 5 m. amžiaus nesulaukę vaikai. Šiose zonose lėtinis viduriavimas gali pasireikšti didesniems vaikams ir suaugusiems. Taigi, nors chloras vandeniui suteikia nemalonų skonį, jo naudojimas yra būtina viešosios sveikatos profilaktinė priemonė.

Trihalometanas (THM). Jis susiformuoja, kai organinės medžiagos (pūvanti augmenija, gyvulinės kilmės medžiagos, dumbliai) ir dezinfekcijai naudojamas chloras reaguoja su vandeniu. Gausūs THM kiekiai siejami su padidėjusia šlapimo pūslės, gaubtinės ir tiesiosios žarnų vėžio rizika. THM gali būti įsiurbiamas per odą, prausiantis po dušu. Siekiant sumažinti THM pirmtakų kiekį, prieš vandens chloravimą ir po jo atliekami koaguliacija, flotacija ir filtravimas.

Drumstumas.Kai vandenyje plaukioja smulkios dumblo dalelytės, jis atrodo šiek tiek susidrumstęs. Tai gali turėti neigiamos įtakos vandens skoniui. Be to, prie dalelyčių prisitvirtinę mikroorganizmai didina infekcijos riziką. Vandens drumstumo laipsnis nuolat įvertinamas.

Spalvos pakeitimas. Manganas ir geležis gali pakenkti vandens skaidrumui ir net nudažyti vonią. Tačiau vandenyje esantys jų kiekiai nėra kenksmingi.

Aliuminio sulfatas. Kai kuriuose regionuose į vandenį dedami nedideli kiekiai aliuminio sulfato, kad iš nuosėdų susidarytų gumuliukai, kurie lengviau ištraukiami filtru vandens apdorojimo metu. Dabar kuriami nauji polimerai, pakeičiantys aliuminio sulfatą.

Parazitai. Daugelyje pasaulio dalių vandens atsargose,  užterštose nešvarumais, žmonių arba gyvūnų fekalijomis, įsiveisę parazitai Giardialambliaar Cryptosporidiumparvumar, kiti. Dėl jų netenkama apetito, viduriuojama, vemiama, juntami skrandžio skausmai. Jei vanduo užkrėstas Cryptosporidiumparvum, infekcija yra ypač sunki ir gali baigtis mirtimi. Komunalinės vandens atsargos nuolat tikrinamos, todėl valstybės kontroliuojamo geriamo vandens vartotojai su tokiomis problemomis paprastai nesusiduria. Pavojus gresia stovyklautojams ir turistams, naudojantiems vandenį iš upių ir ežerų.

Fluoras. Dideli fluoro kiekiai yra nuodingi, tačiau į geriamą vandenį jo dedama labai nedaug – mažiau negu yra natūraliuose vandens telkiniuose. Tyrimai rodo, kad rajonuose, kur vanduo yra papildomas fluoru, vaikams rečiau genda dantys. Tačiau nuo per didelių fluoro kiekių ant dantų emalio gali atsirasti dėmės. Taip paprastai atsitinka mažiems vaikams, nemokantiems išspjauti daug fluoro turinčios pastos.

Taigi ar verta nerimauti dėl geriamame vandenyje esančių teršalų? Mūsų geriamas vanduo iš esmės yra švarus, bet galite pasiteirauti apie jame esantį teršalų kiekį ir gauti daugiau informacijos jūsų vandens tiekimo įmonėje. Be to, turite galimybę rinktis: naudoti vandens filtravimo įrangą arba gerti virintą vandenį. Tyrimai rodo, kad ir filtruotame, ir virintame vandenyje yra daugiau teršalų negu centralizuotai tiekiamame vandenyje. Skirtingi filtrai šalina skirtingus teršalus nevienodais kiekiais.

Arsenas geriamame vandenyje
Tirpstant mineralinėms nuosėdoms ir uolienoms, turinčioms arseno, šis gali patekti į gruntinius vandenis. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra priskiria arseną kancerogenams. Ilgą laiką vartojant geriamą vandenį, kuriame arseno koncentracija viršija leistiną normą, didėja rizika susirgti odos, šlapimo pūslės, inkstų, kepenų ir plaučių vėžiu. Ilgalaikis didesnių arseno dozių poveikis gali sutrikdyti širdies ritmą, pažeisti kraujagysles, sumažinti raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, pakeisti odos struktūrą ir spalvą. Pasaulinė sveikatos organizacija priėmė direktyvas, nurodančias, kad arseno kiekis turi būti mažesnis negu 10 ppm. Daugelyje pasaulio šalių įprasti dideli kiekiai. Tai didelė problema JAV, kur maždaug pusė gruntinių vandenų yra užteršta arsenu, o Australijoje su šia problema beveik nesusiduriama.

Vanduo buteliuose
Apsirinkate, jei manote, kad sandariai uždaromuose buteliuose parduodamas vanduo yra visiškai vienodas. Parduotuvėse galite nusipirkti įvairių jo rūšių – nuo įvežamo kalnų šaltinio vandens iki paprasto vandentiekio vandens. Būtinai perskaitykite etiketes, kad įsigytumėte norimos kilmės, sudėties ir skonio produktą. Štai keletas patarimų.

Šaltinio vanduo. Išteka iš natūralių požeminių šaltinių. Į butelius pilstomas gavybos vietoje; išlaiko tas pačias savybes, kaip būdamas po žeme. Šaltinio vandens maistinė vertė nėra didesnė už vandentiekio vandens.

Mineralinis vanduo. Mineralinis vanduo apibrėžiamas kaip iš natūralių ar dirbtinių šaltinių išgaunamas požeminis vanduo, turintis ištirpusių medžiagų. Etiketėje nurodoma jo cheminė sudėtis. Kai kurių rūšių mineraliniame vandenyje ištirpusių medžiagų randama ne ką daugiau negu vandentiekio vandenyje. Kai kurie mineraliniai vandenys yra natūraliai prisotinti anglies dvideginio, o į kitus anglies dvideginio dedama.

Geriamas vanduo. Tai išpilstytas šaltinio arba viešai tiekiamas vanduo. Jis gali būti apdorojamas taikant distiliacijos, dejonizacijos ir grįžtamojo osmoso procesą. Vienu šių metodų apdorotas vanduo dar vadinamas distiliuotu vandeniu, dejonizuotu vandeniu ar grįžtamojo osmoso būdu filtruotu vandeniu.

Gazuotas vanduo. Tai į butelius išpilstytas vanduo, natūraliai ar dirbtinai prisotintas anglies dvideginio. Sodos vanduo neturi kalorijų, bet tonike yra cukraus, todėl jis laikomas gaiviuoju gėrimu, o ne išpilstytu vandeniu.

Ar išpilstytas vanduo saugesnis už vandentiekio vandenį?
Ir išpilstytame, ir vandentiekio vandenyje gali būti leistinas tam tikras kiekis chemikalų – įvairių mineralų, kuriuos vartojant didesniais kiekiais už leistinus, gali ištikti pavojus sveikatai. Tai arsenas, baris, boratas, kadmis, chromas, varis, cianidas, fluoras, švinas, manganas, gyvsidabris, nitratai, nitritai, selenas, sulfidai ir cinkas. Taip pat nustatomas leistinas bakterinio užterštumo lygis ir organinių medžiagų kiekis. Daugelis tyrimų rodo, kad vartoti išpilstytą vandenį saugu, tačiau kai kurių tyrimų metu paaiškėjo, jog kai kuriuose išpilstyto vandens pavyzdžiuose bakterinis užterštumas viršijo leistiną normą, be to, juose rasti dideli bromatų kiekiai.

 Įdomūs faktai apie vandenį buteliuose
Vanduo buteliuose dažnai yra tiesiog perfiltruotas vanduo iš čiaupo.

Mineralinis vanduo turi mažiau mineralų negu vanduo iš čiaupo.

Skirtingai nuo daugelio vandens rūšių, vandeniui buteliuose trūksta fluoro, kuris saugo dantis nuo ėduonies.

Jei plastikinius vandens butelius naudojate daug kartų, prieš pripildydami kruopščiai išplaukite.

Patikrinkite išpilstymo datą ir galiojimo laiką. Kad žinotumėte, ar vanduo šviežias. Vanduo buteliuose paprastai turi mažiau kenksmingų bakterijų, tačiau jei ilgą laiką yra saugomas kambario temperatūroje, šios bakterijos ima greitai daugintis. Geriausia vandenį laikyti vėsioje vietoje.

Atidarytą butelį su vandeniu reikėtų laikyti šaldytuve, nes į jį galėjo patekti kenksmingų bakterijų.

Sveikatos specialistė D. Gedminienė informaciją parengė pagal dietologės Dr. Rosemary Stanton knygą „Sveikos mitybos vadovas”.