Pastaraisiais dešimtmečiais apie medų ir jo  produktus nemažai rašoma medicininėje literatūroje ir periodinėje spaudoje. Galima paminėti jau garbingo amžiaus sulaukusį kaunietį, mokslų daktarą, profesorių Antaną Gendrolį, kuris apie medų ir  jo produktus parašęs daugiau nei penkias knygas. Apie medų ir jo gydomąsias savybes yra organizuojama įvairių pasitarimų bei konferencijų, kur nagrinėjami medaus panaudojimo klausimai, pateikiama naujų  duomenų medaus panaudojimo praktikoje.

Trumpos istorinės žinios apie medų
Medus, kaip vaistas, jau minimas Mesopotamijos molinių lentelių tekstuose, kurie datuojami beveik trimis tūkstančiais metų prieš mūsų erą. Senovės Egipto mokslininkų veikaluose taip pat aprašytos medaus gydomosios savybės. Senojoje Indijoje medaus ir vaško pridėdavo į vaistų mišinius.

Pirmosios mokslinės žinios apie bites ir jų produktus aptinkamos zoologijos tėvo Aristotelio (394–322 m. prieš Kristų) veikaluose. Garsiojoje „Gyvūnų istorijoje“ Aristotelis pasakojo apie bičių gyvenimą, medų, vašką ir pikį, teigė, kad visi bičių produktai pasižymi gydomosiomis savybėmis ir patarė jais gydyti žaizdas, akių ligas.

Graikų gydytojas Hipokratas (460–377 m. prieš Kristų) irgi vertino medų. Ypatingą dėmesį bitėms ir jų produktams skyrė romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis. „Gamtos istorijos“ penktojoje knygoje jis rašė, kad medus – labai efektyvus vaistas akių ligoms, žaizdoms gydyti, be to, malšina krūtinės skausmus, pailgina amžių. Plinijus tyrinėjo bites ir jų produktus kaip gamtininkas, o jo amžininkas Dioskoridas – ir kaip medikas. Pastarasis tvirtino, kad medus valo žaizdas, gerina regėjimą, gydo gerklę, palengvina kosulį.

Žinių apie medų randame senovės mąstytojo ir vėlesnių tyrinėtojų moksliniuose veikaluose. Atgimimo epochos medikų knygose. Graikų filosofas ir matematikas Pitigoras (592–502 m. prieš Kristų) buvo įsitikinęs, kad jis išgyveno iki gilios senatvės tik dėl to, jog valgė medų.

Graikų filosofas Demokritas rašė, kad norint būti sveikam, reikia valgyti medų, o odą tepti aliejais.

Įžymus Romos gydytojas, antikinės medicinos klasikas K. Galenas (apie 129–199 m.) patarė medumi gydyti įvairias ligas. Vidurinės Azijos filosofas, gydytojas ir gamtos tyrinėtojas Ibn Gina-Avicena (980–1037 m.) teigė, kad „jei nori išsaugoti jaunystę, būtinai valgyk medų“. Ypač jis siūlė medų valgyti pagyvenusiems žmonėms.

Pirmosios žinios apie bitininkystę Lietuvoje aptinkamos XIII amžiaus kronikose ir metraščiuose. 1387 metais Jogailos ir Skirgailos sutartyje minima ir medaus duoklė. Bitynų, medaus ir vaško duoklę dažnai minima XIV–XVI amžiaus privilegijose bei aktuose. Medus nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo vartojamas ne tik maistui, juo buvo gydomasi.

Visiems gerai pažįstama ir žinoma Lietuvos žiniuonė ir liaudies medicinos žinovė, biologijos mokslų daktarė, profesorė, vaistininkė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996) savo knygose rašė ir visuomet sakydavo, kad medus geriausiai įsisavinamas čiulpiant medaus korius.

Žiedadulkių ir bičių pienelio nauda
Žiedadulkės, kurias surenka iš augalų žiedų dulkinių ir kuriomis maitinasi bitės, medikus sudomino visai atsitiktinai. 1946 metais profesorius N. Cicinas tyrinėjo Tarybų Sąjungos šimtamečius gyventojus ir pastebėjo, kad daugelis jų buvo bitininkai ir kasdien vartodavo žiedadulkes. Nuo tada prasidėjo šio produkto cheminiai, biologiniai ir medicininiai tyrinėjimai, kurie plačiai tęsiasi iki šiol. Klinikinėje praktikoje pirmą kartą žiedadulkes panaudojo prancūzų mokslininkas R. Šovenas 1956 metais, pastebėjęs, kad jos reguliuoja žarnyno funkciją.

Žiedadulkes yra augalinės kilmės visavertis, turtingas baltymų, augalinių riebalų, vitaminų, mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų maisto produktas, kuris vykdant Maisto programą įgauna vis didesnę praktinę reikšmę.

Žiedadulkes rekomenduojama vartoti ne tik kaip maisto produktą, bet ir gydymo bei profilaktikos tikslais. Jos yra gera priemonė aterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Taip pat tinka virškinamojo trakto ligoms gydyti.

Žiedadulkės taip pat gydo nervinę depresiją bei lėtinį alkoholizmą. Jos padeda atstatyto organizmo jėgas po infekcinių ligų, tinka nusilpusių, suliesėjusių vaikų gydymui, atstato fizines ir pschichines jėgas, gerina nuotaiką, miegą, padeda greičiau atsigauti po švitinimo radioaktyniais spinduliais.

Profilaktikos tikslu žiedadulkes patartina vartoti po 15-20 gramų (maždaug šaukštą) per dieną suaugusiam ir 5-10 gramų (šaukštelį) 5-10 metų vaikui vieną-du mėnesius. Darant vienos arba dviejų savaičių pertraukas, jas galima vartoti visus metus.

Bičių pienelis – tai palyginti naujas bičių produktas. Pirmasis jį aprašė  ir rekomendavo žmonių gydymui R. Šovenas dar 1922 metais. Tačiau tik nuo 1955 metų visame pasaulyje prasidėjo platus šio produkto tyrimas ir jo taikymas maisto pramonėje, medicinoje bei kosmetikoje. Savo laiku buvo galvojama, kad bičių pienelis yra „gyvenimo eliksyras“ arba „atnaujinanti medžiaga“. Dėl to jis buvo pradėtas vadinti „karališkąja žole“ arba XX amžiaus superproduktu.

Bičių pienelio biologinis aktyvumas buvo tiriamas duodant jį pelėms, žiurkėms, jūros kiaulytėms, triušiams, karvėms, paukščiams ir žmonėms. Iš gautų tyrimo duomenų paaiškėjo, kad geriausias efektas pasiektas dedant jį po liežuviu.

Natūralus bičių pienelis turi 65 procentus vandens ir 35 procentus kitų medžiagų: baltymų, angliavandenio riebalų, hormonų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Baltymuose yra 22 aminorūgštys, tarp jų visos nepakeičiamos, t. y. tokios, kurių organizmas pats nepasigamina, jo privalo gauti su maistu. Reikia pastebėti, kad bičių pienelyje vitaminų yra net 10 kartų daugiau negu žiedadulkėse.

Įvertinus naujausius mokslo duomenis, įsitikinta, kad bičių pienelis yra labai koncentruotas, visavertis, biologiškai aktyvus maisto produktas, turintis daug maistinių medžiagų, atitinkančių subalansuotos mitybos reikalavimus.

Visiškai pritariama neseniai  pareikštai vengrų autorių nuomonei, kad bičių pienelis – tai ne stebuklingas vaistas, o tik vertinga natūrali koncentruoto maisto priemonė.

Reikia paminėti tai, kad pienelis labai gerai virškinamas, žmogaus organizmas įsisavina apie 80 procentų visų pienelyje esančių medžiagų. Jis pagerina bendrą organizmo būklę, apetitą, stimuliuoja medžiagų apykaitą, reguliuoja lipidų apykaitą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina širdies darbą, padidina kraujospūdį, stiprina regėjimą, atmintį, mažina nuovargį, gerina fizinį ir protinį darbingumą, tolina senatvę ir pan.

Bičių pienelis vartojamas ne tik maistui, bet ir gydymui. Jis ypač naudingas po sunkių operacijų, greitesniam organizmo jėgų atstatymui, sergant skrandžio, žarnyno, kepenų bei tulžies pūslės ligomis, o taip pat hipotonijų bei hipotropijų atvejais.

Maisto racionui papildyti natūralus bičių pienelis vartojamas mažais kiekiais 15-30 dienų periodais, darant vieno mėnesio pertrauką. Jo vartojimą galima pakartoti kelis kartus, ypač žiemą ir pavasarį. Suaugusiems skiriama 50-200 mg bičių pienelio per dieną, vaikams – 10-50 mg per dieną. Vaikams bičių pienelio negalima duoti nakčiai. Ir suaugusiems nepatartina jo vartoti vėlai vakare, nes gali sutrikti miegas. Bičių pienelį turi skirti gydytojas.

Žiedadulkes rekomenduojama vartoti du kartus per dieną 15 minučių prieš pusryčius ir prieš vakarienę. Žiedadulkės tinka su medumi.

Mūsų šalies bitininkai surenka ir paruošia pakankamą kiekį žiedadulkių ir natūralaus bičių pienelio. Šių produktų galima įsigyti specializuotose bitininkystės produktų parduotuvėse.