Gintaras – sukcinitas, polimerizuoti spygliuočių medžių fosiliniai sakai. Gintarą sudaro anglis, vandenilis, deguonis, dar būna sieros, azoto ir mineralinių medžiagų. Gintaras turi įvairių atspalvių – geltonas, rečiau baltas, rudas, melsvas. Lydosi 350–375°C temperatūroje. Skaidriame varvekliniame sluoksniuotame gintare randama gyvūnų – daugiausia vabzdžių ir augalų liekanų – inkliuzų, pagal kuriuos atskiriamos gintaro susidarymo sąlygos ir aplinka. Iš gintaro arba jo lydinių gaminami gintariniai dirbiniai. Distiliuojant gintarą gaunama kanifolija, gintaro alyva, gintaro rūgštis: šie produktai naudojami technikos medicinos, parfumerijos reikmėms, izoliacinėms medžiagoms – lakams gaminti.

Kilmė
Gintaras susidarė prieš 50–60 milijonų metų dabartinėje Skandinavijoje ir Baltijos jūros vietoje iš kedrų sakų. Atšilus klimatui patologiškai padidėjo šių medžių sakingumas. Gintaro telkinius miško grunte Skandinavijoje išplovė upės ir sunešė į deltas. Dalis išplauto gintaro susikaupė Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Iki 1970 metų buvo iškasama 400–500 tonų gintaro kasmet. Karaliaučiuje veikia Gintaro muziejus. 1963 metais, Tiškevičių rūmuose, Palangoje įkurtas Gintaro muziejus. Čia saugomas, eksponuojamas ir populiarinamas gintaras bei jo dirbiniai.

Gintaras randamas įvairaus dydžio, net iki 10 kilogramų gabalais.

Gintaro gabalėlis, rastas mūsų Baltijos pajūryje, suvirpina ne vieną širdį primindamas sugriautus Jūratės rūmus. Gintaras buvo pirmoji eksportuojama lietuviška prekė. Iš jo buvo skaptuojami amuletai, turėję apsaugoti nuo piktųjų dvasių ir ligų.

Gintaru vadiname bet kokius auksaspalvius, rudus ar net rausvus sukietėjusius sakus. Jie gali būti skaidrūs, pusiau skaidrūs ir net neskaidrūs.

Gintaras susidaro evoliucijos proceso metu. Gali būti pušų, kiparisų ir  kitokio gintaro. Gintaro gabaluose būna intarpų – karcitų, vabzdžių, lapelių, sėklų. Būtent toks gintaras laikomas magišku. Pats stipriausias iš jų – raudonasis gintaras su skorpiono intarpu. Jis saugo nuo magijos pasekmių. Deginamas gintaras apsvaigina ir siunčia regėjimus.

Gydo
Gintaras padeda nenugrimzti problemose, „ištraukia“ fizines ligas. Tai puiki organizmo valymo priemonė. Dabartiniu metu vėl pradėta domėtis gintaro gydomosiomis savybėmis.

Persai gintarą vadino kachruba „grobiančiuoju šiaudeliu“.

Vienas iš  žymiausių pasaulio mokslininkų, persų gydytojas ir filosofas Avicena, gyvenęs 980–1037 metais, gintarą manė esant  tam tikro medžio, augančio tolybėse, sakais. Jo „Medicinos kanone“ išvardyta nemažai gydančiųjų gintaro savybių. Gintaru stabdė kraujavimą, jis buvo laikomas ypač naudingu nuo širdies permušimų. Lietuviai iki šiol tiki, kad gintaro karoliai apsaugo nuo skydliaukės ligų.

Seniau buvo tikima, kad moterims ant krūtinės uždėjus gintaro gabalėlį miegodama ji išpažins visas savo nuodėmes.
Gintarinius karolius nešiodavo krūtimi maitinančios motinos tam, kad apsaugotų nuo ligų kūdikius.

Gintarą reikia dėti ant skaudamos vietos – ištraukia skausmą.

Gintaras naudojamas daugeliui ligų gydyti: esant miego sutrikimams, pasireiškus traukuliams, galvos skausmams, peršalimui, bronchitui, odos, širdies, ginekologinėms ligoms gydyti. Gintaras stabdo kraujavimą, malšina skausmus, padeda nuo isterijos.

Gydymui pasitelkiami ne tik gintaro gabalėliai ar milteliai, bet galima gydytis ir kvėpuojant jo garais. Egipte ir Senovės Graikijos žyniai tam naudojo gintaro rūkyklas.

Avicena rašė, kad kai kas siūlo gintarą laikyti prie auglių – tai lyg ir turėtų padėti.

Gintaras, kaip sudėtinė dalis, buvo naudojamas Avicenos aprašytuose sudėtiniuose vaistuose, skirtuose širdies, akių ir skrandžio ligoms gydyti.

Europoje gintaras buvo mėgstamas kaip apsauganti priemonė – pakabutis, vaikus saugodavęs nuo nusibrozdinimų. Gintarinių papuošalų gamybos atliekos, smulkūs milteliai buvo naudojami smilkalams, gintaro lakui ir aliejui gaminti.

XIX a. farmaciniuose žurnaluose sutinkama iš gintaro pagamintų vaistų aprašymų.

Gintaro trauktinė
Pastaruoju metu gydymui naudojama gintaro trauktinė. Trauktinei gaminti tinka tik nelydytas, neapdorotas, natūralus gintaras.

Trauktinė gaminama taip: gabaliuką gintaro reikia plaktuku sudaužyti į kuo mažesnius gabalėlius – kruopeles, 50 gramų gintaro miltelių užpilti 0,5 litro 96 proc. spirito. Palaikyti 14 dienų tamsioje ir šiltoje vietoje, labai dažnai suplakant, perfiltruoti nereikia. Gintaras vis tiek neištirpsta, o tik perduoda spiritui savo gydomuosius komponentus.
Gintaro trauktinė sėkmingai vartojama sergant plaučių tuberkulioze, uždegimu, vėžiu, kraujuojant plaučiams, sergant gripu, nuovargiu, galvos skausmais, astma, kraujotakos sutrikimais, širdies ligomis. Trauktinė paprastai geriama lašais. Taip pat nustatyta, kad gintaras turi ir prieš navikinių savybių.

Gydymui taip pat vartojama ir gintaro rūgštis. Mokslininkai ištyrė, kad veiklioji gintaro medžiaga – tai jo rūgštis. Yra net teorija, kad ji blokuoja neigiamą energiją – štai kodėl pravartu naudoti grožio puoselėjimo priemones su šia medžiaga ar mėgautis gražinimo bei sveikatinimo procedūromis.

Maža to, gaminamos net pagalvės, čiužiniai, kad tik kuo daugiau būtų žmogaus sąlyčio su jį teigiamai veikiančia medžiaga,

Gintaras turi jauninamųjų savybių, skaistina odą, pamaitina ją įvairiais mikroelementais. Jis padės atsikratyti odos paraudimo ar žaizdelių, ramina niežėjimą, atkuria odos elastingumą minkština ir drėkina.

Gintaras stimuliuoja net plaukų augimą.

Apie gintaro gydomąsias savybes, gintaro trauktinę ir gintaro rūgštį plačiau galima pasiskaityti A. Malavičko knygoje „Gydo Dievas ir Gamta“.

Gintariniai čiulptukų laikikliai, kramtikliai su gintaru kūdikiams – šio Baltijos aukso galia tokia svarbi, kad produktai su juo siūlomi net jauniausiems ir mažiausiems.

Gydomųjų savybių turinčios medžiagos dedamos ir į grožio puoselėjimo produktus. Pudra, veido ir kūno šveitikliai, kremai – visa tai gali papildyti vonios lentynėlę.

Gintarui reikia vario, ne sidabro aptaisų, jį reikia nešioti arčiau kaklo. Gintaras labiausiai tinka Liūto ženklo žmonėms, stiprina jį ir  palaiko. Netinka – Jaučiams.