Visuomenė stokoja pirmosios pagalbos įgūdžių. Lietuvos gyventojų  apklausa, kurioje dalyvavo 505 asmenys nuo 18 iki 75 metų, parodė, kad  55 proc. gyventojų pirmosios pagalbos mokymuose dalyvavo prieš daugiau nei 5 metus, o 15 proc. tokių kursų visai nėra išklausę. 44 proc. respondentų prisipažino, kad nemokėtų padėti žmogui užspringus, kas antras negalėtų atlikti širdies masažo arba dirbtinio kvėpavimo. Dauguma apklaustųjų mokėtų tik patikrinti gyvybines funkcijas – pulsą, kvėpavimą. Didelė dalis nelaimės atveju patys aktyvios pagalbos nesiimtų, tik iškviestų medikus. Tačiau tai gali kainuoti gyvybę: praradęs sąmonę žmogus nekvėpuoja, smegenys negauna deguonies – tokiu atveju lemtingos 4–5 minutės. Medikai gali ir nesuspėti.  

Pirmąją pagalbą suteikti gali kiekvienas
„Lietuvos draudimas“ visoje šalyje organizuoja programą „Aš galiu padėti“. Lietuvos miestuose ir miesteliuose bus surengta daugiau kaip 150 nemokamų pirmosios pagalbos mokymų. Raudonojo Kryžiaus instruktoriai juose moko, kaip reaguoti netikėtoje situacijoje, kaip tinkamai padėti nelaimės ištiktajam.

Šiauliuose jau įvyko 9 pamokos. Pirmosios pagalbos mokė Šiaulių sergančiųjų inkstų ligomis draugijos „Atgaja“ vadovas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Šiaulių skyriaus lektorius-instruktorius Egidijus Kalinaitis. Patyręs lektorius, 14 metų tarnavęs kariuomenėje, dalyvavęs 3 misijose Afganistane, įtaigiai, dalykiškai suteikė praktinių žinių, kaip įvertinti situacijos pavojingumą, pergabenti nukentėjusį į saugią vietą, taisyklingai atlikti gaivinimo procedūrą. Atkreipė dėmesį į svarbias detales, iš kurių galima įvertinti nukentėjusiojo būklę.

Prisiimti atsakomybę
Pirmosios pagalbos sąvoka paskaitoje pristatyta labai suprantamai. „Jeigu teko aprišti numuštą pirštą ar klijuoti trauklapį ant nubrozdinto kelio – jau turite patirties“, – juokavo instruktorius. Didesnės patirties turinčių grupėje neatsirado. Buvo keletas, prieš kelerius metus išklausiusių pirmosios pagalbos teikimo kursą, tačiau paaiškėjo, kad daug kas užmiršta arba kai kurios žinios pasenusios.

Pavyzdžiui, į klausimą, kas svarbesnis teikiant pagalbą – gelbėtojas ar nukentėjęs – ne visi iš karto atsakė. Gelbėtojas, jo ramybė, susikaupimas, teisingas elgesys gali nuraminti nukentėjusį, aplinkinius ir daugiau tikimybės, kad žmogus bus išgelbėtas.  

Nebuvo atkreipę dėmesio į tokius, rodos, paprastus dalykus, iš kurios pusės saugiau pridėti ranką kalbinant ar tikrinant pulsą, kad nesužadintum nukentėjusio agresijos – noro gintis. Įsitikino, kad apalpusio žmogaus kraujotaka per kelias minutes gali pagerėti, pakėlus jo kojas aukščiau.

Naudingi buvo patarimai, kaip  bendrauti su tarnybos 112 specialistais: neverta pykti, kad uždavinėja daug klausimų, jie būtini, kad pagalba pasiektų tiksli ir operatyvi; neatjunkime telefono, vykdykime specialistų nurodymus.

Labiausiai baiminamės, ar sugebėsime teisingai atlikti širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą. Instruktorius įtikino, kad sulaužyti šonkauliai gaivinant – mitas. Reikia taisyklingai sunerti pirštus, rankas laikyti ištiestas, tinkamai pasirinkti paspaudimų vietą ir liks tik mėlynės – ne lūžiai. Praktiškai pamokė elementarių dalykų: kaip užsimauti ir nusimauti pirštines, kokiomis priemonėmis pasinaudoti savisaugai, atliekant dirbtinį kvėpavimą. Paaiškino, kuo skiriasi vaiko ir suaugusiojo gaivinimas.

Tikėtina, kad išklausę šią paskaitą, atlikę praktines užduotis mokymo dalyviai atnaujino įgūdžius ir prireikus gebės padėti nelaimės ištiktajam. Pateikiame kelis patarimus skaitytojams.

Kaip atlikti gaivinimą
Įsitikinkite, kad jūs, auka ir aplinkui esantys žmonės yra saugūs. Paguldykite auką ant nugaros.

Uždėkite savo ranką ant aukos kaktos ir švelniai atloškite galvą atgal; pirštų galiukais paimkite aukos smakrą ir pražiodykite burną, taip atverdami kvėpavimo takus.

Atsiklaupę prie aukos, pradėkite krūtinės ląstos  paspaudimus: vienos rankos plaštakos pagrindą padėkite paciento krūtinės centre (krūtinkaulio apatinė dalis); antros rankos plaštakos pagrindą uždėkite ant pirmosios rankos; sunerkite pirštus ir įsitikinkite, kad nespaudžiate aukos šonkaulių; rankos turi būti tiesios. Nespauskite pilvo ar krūtinkaulio apatinio galo, palinkite vertikaliai virš paciento krūtinės ir spauskite krūtinkaulį žemyn bent 5 cm, bet ne daugiau kaip 6 cm; Po kiekvieno paspaudimo leiskite paciento krūtinei grįžti į pradinę padėtį, bet nepakelkite savo rankų nuo krūtinkaulio; kartokite paspaudimus 100–120 kartų per minutę dažniu.

Po 30 paspaudimų dar kartą atverkite kvėpavimo takus, atlošdami galvą ir pakeldami smakrą. Esančios ant kaktos rankos smiliumi ir nykščiu užspauskite nukentėjusiojo nosį, jos minkštąją dalį.  Leiskite burnai atsiverti, tačiau išlaikykite pakeltą smakrą.

Normaliai įkvėpkite ir lūpomis apžiokite paciento burną. Stenkitės, kad lūpos gerai priglustų prie paciento veido. Tolygiai pūskite į burną, stebėdami kylančią krūtinę. Įpūtimas turėtų trukti apie 1 s, kaip ir normaliai kvėpuojant. Laikydami atloštą galvą ir pakeltą smakrą, atitraukite savo burną nuo paciento ir stebėkite, kaip išeinant orui, nusileidžia paciento krūtinė. Reikia atlikti 2  įpūtimus, todėl įkvėpkite ir dar kartą įpūskite nukentėjusiam į burną. Du įpūtimai neturi užtrukti ilgiau kaip 10 sekundžių.

Tada rankas vėl teisingai uždėkite ant paciento krūtinkaulio ir atlikite 30 krūtinės paspaudimų. Kartokite paspaudimus, kol nukentėjęs atsigaus arba atvyks medikai. Jeigu įpūtimus daryti per sunku, atlikite bent paspaudimus: 30 paspaudimų, trumputė pertrauka, vėl paspaudimai.

Ką daryti užspringus
Suaugusieji ir maži vaikai dažniausiai užspringsta valgydami. Tuomet veidas pamėlsta, asmuo griebiasi už gerklės, negali ištarti nė žodžio, dūsta, nugriūva. Reikia veikti labai greitai ir teisingai, t. y. didinti spaudimą plaučiuose, kad svetimkūnis iššautų kaip kamštis. Jei žmogus pats kosti, nieko nedarykite. Jei žmogus nekvėpuoja, atsistokite jam už nugaros (jei ligonis guli, atsitūpkite virš jo), apimkite rankomis liemenį, uždėkite kumštį aukščiau jo bambos, o kitą plaštaką – ant kumščio ir staigiai spūstelėkite pilvą į vidų ir aukštyn. Pakartokite tai keletą kartų.

Ką daryti nudegus
Dažniausios nudegimų priežastys – neatsargumas buityje. Apsiplikius karštais skysčiais ar nudegus negalima tepti jokiais aliejais ar tepalais.

Greitai atvėsinkite nudegusią vietą šaltu vandeniu (dušas, vonia, baseinas). Tai ne tik numalšins skausmą, bet ir užkirs kelią pažeidimui plisti gilyn į audinius. Esant giliam nudegimui (2-ojo ir 3-iojo laipsnio), vėsinkite iki pusės valandos arba tol, kol nebeskaudės. Svarbiau nedelsiant vėsinti nudegusią vietą, nei kviesti gydytoją. Žaizdas reikia saugoti nuo užteršimo. Didelius odos plotus laisvai pridenkite švaria paklode ar rankšluosčiu. Nereikia lupti pridegusių prie odos rūbų, išskyrus smilkstančius. Kvieskite gydytoją ar gabenkite nukentėjusįjį į ligoninę.

Ką daryti ištikus šilumos smūgiui
Per vasaros karščius šilumos smūgį rizikuoja patirti darbštuoliai, vidurdienį ravintys daržus, ypač tvankiuose šiltnamiuose. Pavojinga dirbti gatvėse, ypač kai liejama asfalto danga. Šilumos smūgis dažniausiai ištinka dėl fizinio persitempimo, dirbant ar sportuojant karštu oru. Tada kūno temperatūra pakyla iki 40°C ir daugiau. Požymių gali atsirasti staiga ar nepastebimai: ligonį pykina, troškina, atsiranda galvos svaigimas, sutrikusi orientacija, mieguistumas, abejingumas, netvirta eisena, raumenų traukuliai ir net sąmonės netekimas. Kai kurie ima viduriuoti. Visa tai gali baigtis mirtimi, todėl būtina veikti greitai.

Atlaisvinkite kvėpavimo takus, atsekite sagas prie kaklo. Atvėsinkite kūną – nuneškite nukentėjusįjį į pavėsį, apvyniokite vėsiu šlapiu rankšluosčiu ar apliekite šaltu vandeniu. Duokite gerti vėsaus vandens. Gabenkite į ligoninę.

Nepraeikime pro šalį
Ne kartą esame matę, kaip nusisukama nuo susmukusio ant suolelio žmogaus, įtariant, kad jis girtas. Bet jis gali sušalti žiemą, perkaisti vasarą. O  gal asmuo yra ištiktas ligos priepuolio?

Įvertinti žmogaus pavojingą būklę  sunku, ypač jo nepažįstant, tačiau  galima vadovautis taip tikrais požymiais. Jie gali būti pavieniai arba keli vienu metu: nesąmoningumas, sumišusi ar neįprasta elgsena, dusulys, žmogus susiėmęs krūtinę ar kaklą, padidėjęs seilėtekis, neaiški kalba, nepaaiškinamas aktyvumas ar mieguistumas, prakaitavimas be aiškios priežasties, žmogus negali pajudinti kūno dalies, neįprasta odos spalva: žmogus išblyškęs, paraudęs ar pamėlęs.  Neįprastas kvapas iš burnos gali būti pavojingos būklės požymis: ištikus diabetinei pavojingai būklei, iš žmogaus, sergančio cukriniu diabetu, burnos gali sklisti į alkoholį panašus kvapas.