Kopūsto pavadinimas kilęs iš senovės lotynų kalbos žodžio „caputum“ – galva, nusakančio savotišką augalo pagrindinės dalies struktūrą.

Kokių tik rūšių kopūstų šiandien žmogus nežino? Ir gūžiniai baltieji, garbanotieji, gūžiniai raudonieji, Briuselio, brokoliai, kaliaropės...

Lietuvoje daugiausia auginama baltųjų gūžinių, kitų rūšių nedaug auginama.

Padeda atsispirti ligoms
Senovės rašto paminklai ir archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad kopūstai, matyt, bus paplitę iš senovės Romos. Romėnai augino daug kopūstų rūšių: gūžinius, lapinius, ropinius, brokolius.

Tarp visų daržovių „pirmoji“ – taip vadino kopūstus senovės romėnų karvedys ir rašytojas Markas Porcijus Katonas Vyresnysis. Savo traktate „Žemdirbystė“ jis pataria ir nurodo, kaip tvarkyti žemdirbystę, ypač giria kopūstus, jų gydomąją galią. Romėnai manė, kad žmonės, reguliariai valgantys kopūstus, yra ypač stiprūs, drąsūs ir ligos juos  aplenkia. O Pitagoras galvojo, kad kopūstai gali palaikyti žvalumą ir linksmą nuotaiką.

Senovės Romoje kopūstai buvo labai plačiai vartojami tiek maistui, tiek gydymui, laikė juos labai naudingais ir padedančiais organizmui atsispirti daugeliui ligų. Jie manė, kad kopūstai stiprina organizmą, gydo nemigą, malšina galvos skausmus.

Senovės Egipto gydytojai atkakliai patarinėjo įtraukti kopūstus į vaikų mitybą, nes nuo jų vaikai darėsi stiprūs.

Mūsų protėviams kopūstai patiko. Jie buvo vartojami švieži, rauginti, troškinti, kaip garnyras kitiems patiekalams, ypač žuvies ir mėsos. Per ilgus pasninkus žmonės valgydavo kopūstus ir žuvį. Neturtingi žmonės kopūstus valgė visus metus.

Kad kopūstai labai naudingi, žmonės seniai žinojo. Dar nenustatę kopūstų cheminės sudėties mūsų pastabūs protėviai plačiai gyrė jų nuostabias savybes. Pavyzdžiui, XVII a. vaistažolių knygoje apie kopūstų gydomąją galią buvo rašoma, kad „jie pagerina virškinimą, atskiria skreplius, skatina šlapinimąsi ir tuštinimąsi, virti vidurių nelaisvina“.

Pirmiausia – natūralus vitamino C šaltinis
Kopūstai tradiciškai laikomi naudingais sergantiems opalige, kepenų ligomis, cukriniu diabetu, avitaminoze. Kopūstų sultys gydo opas, žaizdas, paviršinius nudegimus.

Kopūstų gydomąją galią lemia jų cheminė sudėtis. Pirmiausia, juose yra gana daug celiuliozės, kuri teigiamai veikia žarnyno mikroflorą. Kopūstuose gausu visų vitaminų: tarp jų ir vitamino U, kuris neleidžia skrandyje ir žarnyne vystytis opėjimo procesams.

Kopūstuose yra daug kalio, fosforo, kalcio, mangano, magnio, geležies, druskų, pakankamai jodo.

Mūsų šalyje labiausiai paplitę gūžiniai baltieji kopūstai. Jie skirstomi į ankstyvuosius, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvuosius. Ankstyvieji subręsta per 100–120 dienų nuo sėjos ir vartojami daugiausia švieži, vidutinio ankstyvumo ir vidutinio vėlyvumo, veislių vegetacijos periodas 130–140 ir 140–160 dienų. Gūžiniai baltieji kopūstai vartojami ištisus metus, švieži ir rauginti pirmiesiems ir antriesiems patiekalams bei šaltiems užkandžiams gaminti, jie yra skanūs ir maistingi.

Tiek švieži, tiek rauginti kopūstai yra vitamino C šaltinis.

Reikia prisiminti tai, kad vitaminas C nepakelia nei aukštos, nei žemos temperatūros. Kaip tik todėl svarbu šio vitamino turinčius produktus teisingai perdirbti ir saugoti. Vitaminas C nemėgsta ilgalaikio saugojimo. Pavyzdžiui, išvirus šviežius kopūstus jau po 3 valandų juose lieka tik 90 procentų vitamino C, po 6 valandų – tik 10 procentų, o pakartotinai juos pašildžius askorbo rūgšties kopūstuose nebelieka nė pėdsako.

Patiekti kopūstus reikėtų prieš pat valgį, kitaip jie greitai netenka vitamino C: per 9 valandas – apie 40 procentų.

Kopūstus užšaldžius vitamino C kiekis juose mažėja 20–40 procentų, todėl žiemai laikyti raugintus kopūstus balkone nerekomenduojama.

Baltagūžiuose kopūstuose gausu fermentų, todėl jų lapai visų pirma vartojami kompresams. Kopūstų lapų kompresai nuo senų laikų buvo dedami ant sunkiai gyjančių žaizdų.

Reguliariai gerti baltagūžių kopūstų sultis rekomenduojama žmonėms, sergantiems lėtiniu gastritu (esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui), skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, kepenų ar tulžies pūslės ligomis, o taip pat turint antsvorio.

Keletą kopūstų galvų reikia supjaustyti gabalais ir sulčiaspaude išspausti sultis. Jos turi būti nelabai skaidrios, tačiau be matomų kietųjų dalelių. Šviežias baltagūžių kopūstų sultis galima laikyti ne ilgiau kaip 1–2 dienas.

Šviežių morkų ir baltagūžių kopūstų sulčių mišinys yra puikus vitamino C šaltinis. Jos veiksmingai valo organizmą. Šį mišinį rekomenduojama gerti žmonėms, sergantiems dantenų infekcijomis, kurios gali sukelti parodontozę.

Kamuojant kosuliui ar užkimus, patariama  keletą kartų per dieną išgerti po vieną arbatinį šaukštelį šviežiai pagamintų kopūstų sulčių, sumaišytų su medumi arba cukrumi.

Jeigu prasidėjo gerklės uždegimas, ją reikia dažnai skalauti praskiestomis kopūstų sultimis.

Skaudant gerklei, ją rekomenduojama skalauti šviežiai išspaustomis kopūstų sultimis.

Jūros kopūstai
Apie jūros kopūstus yra kalbama ir rašoma palyginti nedaug. Jūros dumbliai yra patys seniausi tarp visų augalų: jiems yra apie 180 milijonų metų. Per šį ilgą laikotarpį jie sukaupė tokių medžiagų, kurių neturi arba labai mažai turi sausumos augalai.

Mes žinome, jog žmogaus organizmas sudarytas iš baltymų, riebalų ir angliavandenių.

Fermentuose, taip pat daugumoje hormonų bei vitaminų yra azoto. O azotas žmogaus gyvenime yra be galo svarbus, jis užima vieną pirmųjų vietų po deguonies.

Jūros kopūstuose  itin daug tokių gyvybiškai būtinų elementų, tokių kaip bromas ir jodas.

Be bromo ir jodo, jūros kopūstai turi visą nepakeičiamą mikroelementų rinkinį, taip pat vitaminų A, B2, B3, B12, D, D, E ir kitų, omega3, baltymų, amino rūgščių.

Nustatyta, kad jeigu ligoniai, kuriems lūžę ar įskilę kaulai, vartoja jūros kopūstus, kaulinis audinys greičiau sugyja.

Jūros kopūstai gerai veikia širdies darbą, padidina širdies susitraukimų amplitudę.

Jūros kopūstai turi biologiškai aktyvių medžiagų: pektino, baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių, kalio, kalcio, geležies, fosforo, cinko, aliuminio druskų junginių.

Tautos, gyvenančios jūrų ir vandenynų pakrantėse, nuo senų laikų vartodavo jūros dumblius ne tik kaip puikų ir maisto produktą, bet ir kaip efektyvius vaistus daugybei ligų gydyti ir ligų profilaktikai.

Dar VIII a. vartojo iš jūros dumblių efektyviai veikiančius preparatus. Kinijoje jūros dumblius vartojo pūlinių ir piktybinių navikų gydymui. Indijoje nuo seno jūros dumbliai žinomi kaip efektyvi priemonė kai kuriems endokrininių liaukų susirgimams gydyti.

Žymusis rusų tyrinėtojas Krasenikovas aplankęs XVIII a. Kamčiatką pastebėjo, kad vietiniai labai vertina jūros dumblių gydomąsias savybes. Jis rašo: „Yra dar jūros žolė jaranga, kuri prie Lopatkos išmetama į krantą ir labai panaši į banginio ūsus. Šią žolę vietiniai gyventojai mirko šaltame vandenyje ir geria esant dideliems pilvo skausmams.“ Iki šiol šie augalai neprarado savo autoriteto. Jų panaudojimo diapazonas kasmet plečiasi.

Labiausiai vertinamas dumblis – jūros kopūstai Laminariac. Tai 1–1,3 metro ilgio rudieji jūros dumbliai su juostine sluoksniaplokšte. Sluoksniaplokštė stipriai įsitvirtina jūros dugne panašiomis į šaknis ataugomis. Baltojoje jūroje jie nušienaujami specialiu įrenginiu 5–6 metrų gylyje ir džiovinami saulėje.

Vartodami jūros kopūstus greitų rezultatų nesitikėkite. Reikia laiko, kad naudingos medžiagos susikauptų organizme.
Tiems, kurie jau paragavo jūros kopūstų ir nepajuto malonumo dėl to, kad produktas neįprastas, siūlome trijų salotų receptus. Gal jie padės jums pamėgti jūros kopūstus.

1. Šviežia tarkuota morka, keli šaukštai jūros kopūstų (ne miltelių), dietinio majonezo arba aliejaus.

2. Alyvuogės ir 2–3 šaukštai jūros kopūstų.

3. Žali obuoliai, burokėliai, jūros kopūstai, medus arba majonezas.