Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio. Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė...

Kokią klaidą padarė šeimininkai? Atsakymas galbūt paaiškės perskaičius trumpą  pašnekesį su Laimute Čėsniene, Gegužių sveikatos centro vadove, šeimos gydytoja.

– Norėčiau, kad mūsų pokalbis nebūtų liūdnas. Visi turime bėdų ir neišsipildžiusių lūkesčių. Žmonės mūsų problemų neišspręs, ypač sistemos trūkumų. Pas mus ateina su viltimi, kad bus išgirsti, paguosti, pastiprinti. Ligoniui nereikia surūgusio, pavargusio, ties kortelių krūva dūsaujančio mediko.

– Ar seniai gydote šiauliečius?
– Esu iš Vilniaus, bet Šiauliuose jau 30 metų. Čia mano namai. Išaugo puikūs vaikai. Sūnus medikas, kardiologas, gyvena Vilniuje.  Dukra ekonomistė, šiaulietė. Turiu 3 anūkus. Šeima mano džiaugsmas, mano didžioji meilė.

Savo rajono žmones gerai pažįstu. Žinau jų gyvenimo būdą, vaikų ir vaikaičių ligas. Jaučiuosi  sava, reikalinga. Prieš keletą metų yra buvęs toks keistas atvejis. Einu gatve, girdžiu už nugaros šaukiant: „Palaukit, daktare, palaukit.“ Atsisuku. Pagyvenęs vyriškis prašo pagalbos: „Ištino sąnarys, kas man galėtų būti?“ Bandau aiškinti, kad tai galėtų būti trauma, uždegimas, siūlau ateiti į kabinetą apžiūrai ir netikėtai suvokiu, kad aš tokio paciento neprisimenu. „Taip , taip, daktare, aš pas Keinorienę (pavardė pakeista – aut.) prisirašęs, bet jus pamačiau ir nutariau laiko negaišti...“

– Kuo ypatinga šeimos gydytojo profesija?
– Šeimos gydytojas pažįsta savo ligonius, visą šeimą gydo. Galėtume romanus parašyti. Žinoma, niekam negalime pasakoti, kaip kas gyvena, net tėvams – apie jų pilnamečių vaikų ligas, žmonoms – apie vyrus ir pan. Žmogaus negali pakeisti, negali išgydyti prieš jo valią. Gali tik nukreipti, kad jis pats norėtų ir galėtų save išgydyti. Dėl to pirmiausia turi būti  psichologas, mokėti išklausyti, suprasti, neauklėti ir neteisti. Svarbu nesužlugdyti žmogaus noro pasveikti. Sunkią diagnozę turi pranešti taip, kad neužmuštum vilties.

Turėtume gydyti žmogų kaip visumą. Deja, mums dažnai tenka siųsti pacientus pas specialistus. Vienas gydo širdį, kitas stuburą. Grįžta ligonis su šūsnimi receptų: „ Daktare, padėkit, negi 15 rūšių tablečių kasdien gerti?“ Lygini, dažniausiai vaistai dubliuojasi ar net tarpusavy nedera. Atrenki, patari, kuriuos iš tikrųjų verta pirkti. Gal teisingas posakis, kad gydo ne daktaras ir ne vaistai. Gydo pasitikėjimas, supratimas ir meilė.

– Kokios savybės būtinos medikui?
– Atsakomybė, noras padėti, atjauta, kantrybė ir ištvermė. Mokėjimas išklausyti  mūsų darbe svarbus, kad pacientas pasitikėtų. Žodis „pacientas“ yra kilęs iš lotyniškojo „patientia“, reiškiančio pirmiausia kantrybę. Ligos kamuojamas žmogus tampa jautresnis, irzlesnis, nekantresnis. Pamenu situaciją, kai atėjo pas mane persirašyti  kolegės pacientė, nusivylusi savo gydytoja.

Moteris kabinete pradėjusi pasakoti savo pojūčius: „Esu  pasilpusi po sunkios operacijos.“ Gydytoja  taip pat pasiguodė: „Aš irgi neseniai išoperuota.“ Pacientė skundžiasi toliau: „Dažnai kamuoja migreniniai skausmai.“ Gydytoja: „Ir man  galva iš skausmo plyšta.“ Pacientė: „Pradėjo skaudėti klubo sąnarys.“ Gydytoja: „Sunku darosi vaikščioti, nuolat maudžia.“ Pacientė pykteli ir pareiškia, kad nesigydys pas daktarę, kuri serga jos ligomis.

Mūsų profesija išties keista – mes niekada nebūname po vieną: medikas, pacientas ir liga – visada kartu. Jei ši komanda darni, problema įveikiama, pasakome: „Ačiū Dievui!“ Jei problemos įveikti nepavyksta, tapo įprasta kaltinti gydytoją… Bėda, kad ištikus nelaimei ar ligai paūmėjus nemokame žiūrėti į priekį. Dažniausiai gręžiojamės atgal ir ieškome kaltų. Dėl to ir didėja šūsnys dokumentų, kuriuos vis pildom, pildom...“

– Ar esate griežta vadovė?
– Kiekvienas žmogus nori jaustis gerbiamas. Esame kolegos. Tarpusavio sutarimas skatina gerą savijautą. Darbuotojų komanda beveik nesikeičia. Kodėl neskelbiama ant kabineto durų,  kad direktorė? Matyt toks esu žmogus. Ligoniui visai nesvarbu, kas vadovas. Jis ateina pas gydytoją. Mes  pirmieji  įvedėme priėmimo valandą ūmiai susirgusiems, vaikus pagal galimybę priimame be eilės. Jeigu pacientas čia randa žmones, kurie jį mielai sutinka, juo pasirūpina, žino, kad čia saugus kaip šeimoje. Tam ir reikalingas šeimos gydytojų centras.

Iškvietimų į namus, ypač nepagrįstų, sumažėjo. Žmonės darosi sąmoningesni. Lankymas namuose nekompensuojamas, išskyrus kūdikius iki vienerių metų, slaugomuosius pacientus ir ypatingus atvejus, kai dėl labai aukštos temperatūros asmuo negali atvykti į kabinetą. Bet mes einame, nes tai mūsų žmonės. Būna ir kuriozų. Ateini, o „ligonis“ pasitinka statybiniu glaistu aplipusiomis rankomis. Sutaupė savo laiko: ir eilėje nereikėjo laukti, ir namus pasitvarkė. O gal pats gydytojas tuo metu su aukšta temperatūra...

– Ar tenka gintis nuo įkyruolių, bet kuriuo metu reikalaujančių  pagalbos?
– Sunku atsiriboti nuo pagalbos, patarimo  prašymų. Laikausi taisyklės: negydyti giminių ir šeimos narių. Suerzinti gali tik tokie skambučiai, kai prašoma paskirti priėmimo laiką. Tam yra registratūra. Kartais gydytojai pajuokauja: puikiausias būdas atsikratyti įkyruolių, kurie baliuke ar parduotuvėje ima skųstis savo ligomis, paprašyti: „Nusirenkite, aš tuoj jus apžiūrėsiu“.

– Kaip išsaugoti savo sveikatą?
– Visko giliai išmanyti neįmanoma. Nuolat tobulėti būtina. Gyvenime viskas keičiasi be galo greitai: nauji vaistai, nauji gydymo metodai, naujausios žinios apie maisto, aplinkos poveikį sveikatai. Gydytojas neturi laiko sirgti, neturi teisės aptingti, nustoti domėtis naujovėmis, privalo mokėti pailsėti.

Sveikatai būtina  sąlyga – saikas: tinkami fiziniai krūviai, nepersivalgymas, užsigrūdinimas, mokėjimas laiku ilsėtis. Mus vargina stresai, įtampos. Mažai poilsio ir pramogų. Žmogaus kūnas nebeatlaiko. Kas trečias skundžiasi stuburo skausmais. Didelę įtaką daro maistas. Su kokiu maistu žmogus gauna daugiausia druskos? Ne sūris, ne žuvis, o duona kasdienė tampa druskos pertekliaus kaltininke.

Optimizmas – ne tik sveikatos požymis, bet dar ir veiksmingiausia priemonė, sauganti nuo ligų. Džiaugiuosi, kad  išmokau atsiriboti, nekrauti į save pacientų rūpesčių. Gydytojas negali nuolat gyventi su savo pacientais ir jų ligomis. Būti savimi ir neįsileisti  blogų minčių nelengva. Iš mamos pedagogės paveldėjau gebėjimą bendrauti,  pozityviai žvelgti į dabartį, į žmones. Turėtume daugiau dėmesio skirti savo ir artimųjų sveikatai,  pasilepinti mažais malonumais.