Kas širdis?
Galbūt akmuo koks kietas?
Gal nokus raudonas obuolys?
O galbūt krūtinėje įdėtas
Sukas mažas žemės kamuolys?... Eduardas Mieželaitis „Širdis“

Širdis (lot. cor) – centrinis kraujotakos organas, varantis kraują. Tai galingiausias pagrindinis raumuo. Tai netaisyklingo kūgio formos tuščiaviduris raumeninis organas (apie 1/200 kūno masės), esantis priekinio tarpuplaučio apačioje, tarp abiejų krūtinplėvės ertmių; 2/3 širdies yra kairėje nuo išilginės kūno ašies. Suaugusiojo širdis yra apie 13 cm ilgio, apie 9 cm pločio, apie 7 cm storio; vyro širdies masė apie 350 g, moters apie 300 g. Masė priklauso nuo žmogaus amžiaus, fizinio išsivystymo ir veiklos pobūdžio.

Žmogaus širdis dirba cikliškai. Kiekvieną ciklą sudaro staigus susitraukimas – sistolė (darbo fazė) ir ilgas atsipalaidavimas – diastolė (poilsio fazė). Sveika širdis ramybėje susitraukia (plaka) 60-80 k./min, naktį rečiau, vaiko – visada dažniau. Plakimas greitėja dirbant, karščiuojant, susijaudinus. Širdis plaka tuo dažniau, kuo daugiau organizmui reikia kraujo (jame esančio deguonies) ir kuo mažiau širdis jo išstumia per sistoles. Širdies darbas vertinamas pagal išstumiamo kraujo kiekį: per sistolę – sistoliniu kraujo tūriu (apie 70 ml), per minutę – minutiniu kraujo tūriu (apie 5 l). Paprastai širdis išstumia kraują 120 mmHg spaudimu (Medicinos enciklopedija T2 M-Ž. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 327-328).

Širdis plaka maždaug 100 000 kartų. Širdies tvinksnių dažnis yra 185-210 tvinksnių per minutę.  Čiaudėjant žmogaus širdis sustoja. Normalus širdies ritmas yra 60-80 kartų per minutę.

Jeigu jis yra 81-95 kartai per minutę – širdies ritmas truputį padažnėjęs, daugiau negu 95 tvinksniai per minutę rodo, kad širdies ritmas pagreitėjęs. Moters širdis plaka greičiau nei vyro. Per minutę ramybės būsenoje žmogaus širdis perpumpuoja apie 5 litrus kraujo, o apie 25 litrus – esant dideliam fiziniam krūviui. Padažnėjusio širdies ritmo tikslią priežastį gali nustatyti tik gydytojas kardiologas.

Svarbiausią vaidmenį mūsų organizme atlieka širdis. Ją drąsiai galima vadinti pagrindiniu žmogaus kūno organu. Širdis – raumuo, kuriam susitraukiant kraujas visa kraujotakos sistema pasiekia visus vidaus organus ir audinius. Širdis varinėja kraują ir šis stebuklingas raudonas skystis yra gyvybės nešėjas, turintis kontaktą su kiekviena ląstele. Ji be paliovos dirba visą žmogaus gyvenimą. Žmogaus širdies spaudimas toks didelis, kad gali ištaškyti kraują 10 metrų atstumu.

Leonardas da Vinčis rašė: „Širdis – galingiausias pagrindinis raumuo, daug kartų stipresnis už kitus raumenis. Kiek kartų tvinksi pulsas, tiek kartų širdis išsiplečia ir susitraukia.

Kiekvieno harmoningo arba, norėtųsi pasakyti – muzikinio, takto metu širdis atlieka tris (...), o vienoje valandoje telpa tūkstantis aštuoniasdešimt tokių taktų, vadinasi, atsiverdama ir užsiverdama širdis plaka tris tūkstančius šimtą keturiasdešimt kartų per valandą.“

Kiekvienais metais rugsėjo 29 d. švenčiama Pasaulinė širdies diena.

1916 m.  JAV mokslininkas A. Kreinas, pirmasis pradėjo grafiškai registruoti širdies plakimą. 1956 m. Nobelio premijos laureatai Kurnanas (Cournand), Andre Frederikas, Ričardas Dikinsonas iš JAV, vokiečių mokslininkas Forsmanas Verneris sukūrė širdies kateterizavimo metodą.

1963 m. Vilniaus universitete įsteigta širdies ir kraujagyslių chirurgijos mokslinė tyrimo laboratorija. 1964 m. spalio 14-ąją Vilniuje atlikta pirmoji atvira, prapjovus krūtinės ląstą, širdies operacija. Ją atliko chirurgas Algimantas Marcinkevičius. 1964 m. Kaune įsodintas pirmasis širdies elektrostimuliatorius. 1967 m. Vilniuje protezuotas pirmasis  širdies vožtuvas.

967 m. gruodžio 3 d. Pietų Afrikoje, Keiptaune, kardiochirurgas Kristijanas Barnardas (Cristian Barnard, 1922–2001) atliko pirmąją pasaulyje sėkmingą žmogaus širdies persodinimo operaciją. Jo pacientas 55-erių dantistas Lui Vaškanskis (Louis Washkansky, 1913–1967), kuriam buvo persodinta automobilio avarijoje žuvusios 25 metų moters Denizos Darval (Denise Darvall) širdis, po operacijos išgyveno 18 dienų.

Geriausiai persodinimui tinka dar nesustojusi širdis, dėl to stengiamasi donoro širdį išimti, kai smegenys jau nebefunkcionuoja, bet širdis ir plaučiai dar dirba.

1968 m. gegužės 3 d. pirmą kartą žmogui persodinta širdis Didžiojoje Britanijoje.

1987 m. rugsėjį profesoriaus A. Marcinkevičiaus vadovaujami Vilniaus kardiochirurgai pirmąkart Lietuvoje persodino širdį.   

Širdis pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Nuo seno širdis traktuojama kaip žmogaus dvasinis ir emocinis centras, ji yra plačiai siejama su meile, o pats žodis vartojamas kaip sielos metafora. Širdis dvasinėje plotmėje reiškia jausmus. Širdimi skundžiasi tie, kurie stengiasi daugiau gyventi protu nei jausmais, savotiškai atstumia, neigia jausmus, netgi juos niekina.

Stilizuotas širdies vaizdas simbolizuoja meilę, o Šventoji širdis, apjuosta erškėčių vainiko ir plakanti Kristaus krūtinėje, yra populiaraus krikščioniškojo meno motyvas.

Mokoma, kad per Paskutiniojo teismo dieną bus sveriamos mirusiųjų širdys. Doros širdys bus grąžinamos jų savininkams, kurie tada tikrąja to žodžio prasme prisikels iš kapo tobuli visais atžvilgiais. Blogųjų širdžių savininkai prisikelti negalės.  

Senovės egiptiečiai taip pat buvo įsitikinę, jog širdis yra proto ir jausmų šaltinis. Kai jie balzamuodavo savo faraonus, iš visų vidaus organų kūne palikdavo vien tik širdį: plaučius, kepenis, skrandį, žarnas jie sudėdavo į specialius šventuosius ąsočius, o galvos smegenis kaip niekam nereikalingą daiktą išmesdavo.   

Širdis buvo labai svarbi Egipto religijoje. Mumifikuojant kūnus širdis nebūdavo išimama, kaip visi kiti organai, nes tikėta, jog ji užtikrina nemirtingumą. Senovės egiptiečių tikėjime širdis vaidino svarbų vaidmenį. Pomirtinio teismo salėje ant vienos svarstyklių lėkštės buvo dedama mirusiojo širdis, ant kitos – Maat, teisingumo deivės, stručio plunksna. Viename egiptiečių „Mirusiųjų knygos“ leidime yra tokia iliustracija: žmogus stovi priešais svarstykles, sveriančias jo širdį – o ant kitos lėkštės padėta plunksna; taip vertinamas jo dorumas.  

Senovės Egipte talismanai saugojo nuo juodosios magijos. Širdies formos talismanai dovanojami kaip meilės bei draugystės ženklas ir simbolizuoja posakį „atiduoti širdį“, kuris reiškia „labai mylėti“. Talismanai su širdies formos simboliais dažnai dovanojami ir nešiojami kaip meilės ir susižavėjimo ženklas.

Actekų imperijoje širdis (yollotli) buvo laikoma gyvybės ir sielos buveinė. Prieš sudeginant lavoną, mirusiesiems į burną buvo įdedamas žalias brangakmenis, kuris turėjo reikšti širdį. Actekams širdis buvo jų gyvybinės jėgos ir religijos centras. Tūkstančiai dažnai dar plakančių širdžių buvo aukojamos saulės dievui, siekiant laiduoti derliaus atsinaujinimą ir sielos atgimimą.

Juodieji magai, norėdami žmogų užkerėti, išimdavo jo širdį ir paveikdavo piktais burtais. Alchemikai širdį laikė saulės dalele žmoguje.

Sparnuota širdis, reiškianti pakilimą yra sufijų judėjimo, mistinės islamo atšakos, simbolis. Jis rodo, kad širdis yra tarp sielos ir kūno, vidurys tarp dvasios ir materijos.

Daugelyje kultūrų tikima, kad širdyje gyvena žmogaus emocijos. Kai Kupidonas (Erotas) paleidžia strėlę į širdį, jis priverčia auką aistringai įsimylėti.

Širdies reikšmę pabrėžė hebrajai ir krikščionys: jiems širdis – meilės, narsos, supratimo ir ištikimybės simbolis. Širdis krikščioniškos meilės ir tikėjimo simbolis. Krikščionys širdies simbolį susiejo su Jėzumi Kristu ir šventaisiais. Krikščioniškoje ikonografijoje sutinkama Švenčiausioji Jėzaus širdis, Švenčiausioji Širdis. Trimis vinimis perverta ir į erškėčių vainiką įkomponuota širdis – XVI a. susiformavusi emblema. Švč. Širdies garbinimas, nuo XI a. propaguotas pavienių šventųjų, buvo labai populiarus XVII a., aktyviai skatinamas jėzuitų.

Liepsnojanti širdis yra ypač karšto pamaldumo ir atsidavimo ženklas, taip pat šventųjų Augustino, Antano Paduviečio, kartais Pranciškaus Ksavero, Kotrynos Sienietės ir įasmenintos meilės atributas. Liepsnojanti širdis yra aistringo tikėjimo simbolis, o perverta strėle reiškia atgailą, kančią. Širdis, apipinta erškėčiais ar erškėčių vainike – jėzuitų ordino emblema, kartu ir ordino įkūrėjo šv. Ignoto Lojolos atributas. Širdį graužianti ragana – pavydo personifikacija. Erškėčiais apipinta širdis yra Jėzaus Kristaus simbolis ir jėzuitų ordino simbolis ir jėzuitų ordino emblema, taip pat šio ordino įkūrėjo šv. Ignoto Lojolos atributas. Kalaviju perkirsta ir rožėmis apvainikuota širdis simbolizuoja Švč. Mergelę Mariją. Širdis, persmeigta septyniais kalavijais, reiškia septynis Švč. Mergelės Marijos sopulius.

Kadangi meilė siejama su konkrečia vieta – širdies centru, tai ir pati širdis tapo meilės simboliu. „Laiminga širdis pralinksmina veidą, o kenčianti – dvasią palaužia. Protingo žmogaus širdis ieško žinojimo...“ (Patarlių knyga 15, 13). Arabų patarlė sako: „Sviesk savo širdį pirmyn ir vykis, kad pagautum.“

Įdomu tai, kad prieš daugiau kaip 500 metų Renesanso laikų menininko Michelangelo tapytose Siksto koplyčios lubos freskose pavaizduotose Biblijos scenose menininkas užšifravo žmogaus kūno dalis. Pavyzdžiui žalias maišas yra ne kas kita kaip žmogaus širdis.

Anglams širdis yra pagrindinis atminties organas, jie tai pabrėžia sakydami „by heart“ „atmintinai“.

Širdis dar reiškia ir amžinybę. Platonas teigė, jog siela glūdi širdyje ir atsako už jausmus bei protą. Širdis, kaip rato ašis, yra žmogaus centras, ir nuo jos priklauso visi žmogaus poelgiai. Jis taipogi sakė, jog svarbiausi žmogaus organai yra širdis, genitalijos ir smegenys. Širdžiai – kraujagyslių židiniui – jie skyrė sargybinio buveinę, idant, vos tik dvasia užvirtų pykčiu, svarstymui pranešus apie tai, jog kažkas nedora mėginama padaryti kūno nariams iš išorės arba iš vidaus, grasina kuris įgeidžių, tuoj pat visais siaurais takeliais, einančiais nuo širdies į visas juntamąsias kūno dalis, pradėtų plūsti pamokymai ir grasinimai, kiekvieną nepaklusniųjų dalių versdami be sąlygų paklusti ir nusileisti geriausiojo iš pradų vadovavimui“ (Platonas. Timajas. Kritijas. Vilnius: aidai ALK, 1995, p. 126-127).    

Šiltiems, geriems santykiams apibūdinti vartojami posakiai: „širdingas priėmimas“, „širdingas susitarimas“. Pastarąjį posakį Entente cordiale (pranc. „širdingas susitarimas; santarvė; valstybių sutarties pavadinimas“) pirmas pavartojo Prancūzijos karalius Luji Pilypas (Louis-Philippe; 1773–1850) 1843-12-27 savo kalboje šitaip apibūdindamas Anglijos ir Prancūzijos santykius.

„Širdis iškalbingus padaro“ (lot. Pectus est, quod disertos facit) – tai Marko Fabijaus Kvintiliano (Marcus Fabius Quintilianus; 35–95), romėnų pedagogo, retorikos teoretiko, posakis veikale „Oratoriaus mokymas“. Posakis „Širdis nesako man ryžtingai nei taip, nei ne“ (ital. Ne si, ne no, nel cuor suona intero) – tai citata iš Frančesko Petrarkos (Petrarca 1304-1374) soneto.

Posakis „Širdis bijo prisiminti“ (lot. Animus meminisse horret), tai citata iš romėnų poeto Publijaus Vergilijaus Marono (Publius Vergilius Maro; 70-19 pr. m. e.) kūrinio „Eneida“:
Betgi jei nori dabar tu mūsų vargus sužinoti
Ir paklausyti trumpai, kuo baigėsi Trojos nelaimės,
Nors man širdžiai šiurpu tai minėti, skausmo ji vengia,
Leiskit pradėt. (Vertė A. Dambrauskas; 1989).

Pasaulio rašytojai ir filosofai apie širdį: „Akys nemato, jei širdis liepia joms apakti“ (Seneka), „Linksma širdis gyvena ilgiausiai“ (V. Šekspyras), „Širdis turi savo argumentų, kurių nepripažįsta protas“ (B. Paskalis), „Širdis visada mulkina protą“ (Fransua de Larošfuko), „Širdis – vienintelis paukštis, kuris pakenčia narvelį“ (M. Andersenas-Neksė); „Kokia laimė žmogui, pažvelgusiam į savo širdį, įsitikinti, kad ji teisinga“ (Š. Monteskjė), „Širdį sunkiau nuraminti negu sujaudinti“ (F. R. Šatobrianas), „Didelio žmogaus skaisčią širdį vienatvė dar labiau nuskaidrina, o kieta mažo žmogaus širdis vienatvėje pasidaro dar šiurkštesnė“ (E. Hemingvėjus).