Kaukolė (lot. cranium) – žmogaus galvos griaučiai, gaubiantys galvos smegenis, jutimo organus ir sudarantys paraminį aparatą virškinimo ir kvėpavimo organų pradžiai. Kaukolė – tai keletas tarpusavyje suaugusių kaulų, sudarančių ašinio skeleto viršutinę dalį. Susideda iš smegeninės dalies, talpinančios smegenis bei veidinės dalies, kurioje yra akiduobės, nosies ir burnos ertmės. Skiriama smegeninė ir veidinė kaukolės dalys.

Žmogaus kaukolę sudaro 29 kaulai. Smegeninės apimtis – vidutiniškai 52 cm (vyro – 56-59 cm, moters – 54-57 cm, naujagimio – 35 cm). Ją sudaro 7 kaulai (pakauškaulis, pleištakaulis, kaktikaulis, 2 smilkinkauliai, 2 momenkauliai), ji turi pamatą ir skliautą. Pamatą sudaro masyvios kaulų dalys, kuriose yra angų. Pro vieną jų (didžiąją angą) galvos smegenys susieina su nugaros smegenimis, pro kitas eina arterijos, venos ir nervai. Skliautas sudarytas iš kaulinių plokščių. Smegeninės kaulus riša siūlės (jungiamojo audinio intarpai); jos viduje apie 140 kubinių centimetrų talpos ertmė, kurioje yra galvos smegenys ir jų dangalai.

Veidinės kaukolės dalies griaučius sudaro 22 kaulai (akytkaulis, 2 nosikauliai, 2 ašarikauliai, 2 apatinės nosies kriauklės, 2 skruostikauliai, 2 gomurikauliai, 2 viršutiniai žandikauliai, noragas, apatinis žandikaulis, paliežuvinis kaulas, 6 ausų kauleliai. Jos priekyje yra 3 didelės angos: 2 akiduobių įeigos ir nosies kriaušinė atvara, kuria prasideda porinė nosies ertmė. Visi kaukolės kaulai yra nepaslankiai susijungę jungtimis – siūlėmis, tik apatinis žandikaulis poriniu smilkininiu žandikaulio sąnariu laisvai prisijungęs prie smilkinkaulių.

Kaukolės paskirtis – apsaugoti galvos smegenis nuo pažeidimų. Kaukolėje taip pat yra klausos, uoslės ir regos organai.

Kaukolės užuomazga gemalo vystymosi pradžioje būna iš jungiamojo audinio, vėliau išsivysto kremzlės ir kaulai. Naujagimio kaukolė esti dar ne visiškai sukaulėjusi: tarp smegeninės skliauto kaulų lieka jungiamojo audinio tarpai – momenėliai; jie visiškai užauga per antruosius gyvenimo metus. Naujagimio smegeninė kaukolės dalis būna daug didesnė už veidinę. Vaikui augant, vėliau ir lytiškai bręstant, sparčiau vystosi veidinė kaukolės dalis. Suaugusiojo kaukolė vis labiau kaulėja (po 20 m. užauga smegeninės siūlės). Senatvėje iškritus dantims, nyksta žandikaulių dubelinės dalys, suplonėja smegeninės skliautas (Medicinos enciklopedija. T. 1, A-M, p. 398-399). Žmogaus kaukolė yra sudaryta iš 26 skirtingų kaulų.

Kaukolės sandarą ir raidą tiria kraniologija (lot. cranium – kaukolė+gr. logos – mokslas). Žmogaus kraniologija yra antropologijos dalis. Kaukolės matmenys ir proporcijos yra labiau paveldimi negu kitos griaučių dalys, todėl pagal juos klasifikuojamos praeities (iškastinių) žmonių rasės. Kraniologijos tyrimo metodai: kaukolių matavimas (kraniometrija), aprašymas (kranioskopija) ir piešimas (kraniografija). Kraniologija teikia duomenų paleontologijai, lyginamajai anatomijai, antropogenezei, etnogenezei, paleopatalogijai, paleoneurologijai, teorinei ir praktinei medicinai, teismo medicinai ir kt. (Medicinos enciklopedija. T. 1 A-M, p. 438). Leidinyje „Iliustruotas mokslas“ rašoma, kad pagal 34 matavimo vietas ant žmogaus kaukolės kompiuterio programinė įranga gali nustatyti žmogaus lytį ir rasę.

Mokslininkai yra aptikę ir aprašę žmogaus kaukoles, kurių amžius siekia daugiau kaip milijoną metų. 1924 m. Witwatersrando universiteto Johanesburge Anatomijos katedros vedėjas R. Dartas gavo mažytę, bet puikiai išsilaikiusią vaiko kaukolę su nepaliestu veidu, apatiniu žandikauliu ir tuo, kas vadinama natūraliu smegenų išdėstymu. Tą radinį jam atsiuntė iš klinčių karjero, esančio Kalahario dykumos pakraštyje, iš smėlingojo Taungo. Mokslininkas nustatė, jog ji yra dviejų milijonų metų senumo, ir pavadino Australopithecus africanus arba „Afrikos pietine žmogbeždione“. Dartas Taungo radinį pavadino „stebėtinai žmogišku“ ir teigė, kad šis priklauso visiškai naujai šeimai „Homo simiade“ („žmoginės beždžionės“).

I. Tattersalas, antropologas iš Niujorko gamtos istorijos muziejaus (JAV) rašė, kad Gruzijoje rastos hominidų kaukolės yra beveik 1,7 milijono metų senumo, bet kiti radiniai Ispanijoje yra beveik milijonu metų jaunesni.

Antropologijoje dažniausiai minimas indeksas susiję su kaukole (kiaušu): kiaušo ilgio-pločio indeksas – didžiausias kiaušo plotis (atstumas tarp abiejų eurya), padalytas iš didžiausio ilgio (nuo glabella iki opisthokranion). Indeksas parodo galvos ar veido pavidalą, pvz., kuo indeksas didesnis, tuo kiaušas platesnis ir trumpesnis. Jei kiaušo indeksas būtų 100, tai jis būtų visiškai apskritas, kas normaliems žmonėms nepasitaiko. Kaukolės indeksas yra 2 proc. mažesnis negu gyvo žmogaus kiaušo indeksas (pagal Brocą). Vidutinis lietuvių kiaušo indeksas yra vyrų 80,25 ir moterų 80,97 (pagal J. Žilinską ir A. Jurgutį).

Moters kaukolė storesnė nei vyrų – bent jau Kinijoje, parodė čia 2007 metais atlikti 3 tūkst. galvų matavimai. Moterų galvos kaulas vidutiniškai yra 7,1 mm storio, o vyrų – 6,5 mm, rašo mokslininkai žurnale „International Journal of Vehicle Safety“. Šie rezultatai leis sukurti priemones geresnei galvos apsaugai automobilyje. Kaukolės storis ir forma turi įtakos galvos sužeidimų laipsniui autoavarijose. Tokį tyrimą atliko automobilių koncerno „Ford“ ekspertai.

Kaukolės pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Kaukolė yra vienas įspūdingiausių simbolių. Žmogaus kaukolė išlieka nesuirusi ilgiau nei kiti kaulai ir taip tarsi patvirtina, kad ne veltui laikoma stiprybės ir jėgos simboliu, paslaptingų jėgų įsikūnijimu.

Daugelyje tautų tikima, kad kaukolių nešiojimas apsaugo ir suteikia ypatingų galių. Kaukolė atskirta nuo likusio kūno simbolizuoja juodąją magiją. Dėl plačiai paplitusio įsitikinimo, kad žmogaus sielos galia slypi galvoje, kaukolės ir galvos daugelyje kultūrų tapo vertingais trofėjais. Sakoma, kad Golgotos kalnas, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus, yra vieta, kur užkasta Adomo kaukolė. Ant jos lašantis Kristaus kraujas apvalo žmones nuo pradinės nuodėmės. 4000-1700 pr. Kr. europiečiai trepanavo kaukoles.

Senovėje kaukolės naudotos, norint nubaidyti piktąsias dvasias ir ligas. Filosofijoje kaukolė – tai intelekto, dvasios vieta, kurioje rusena žmogaus gyvybės ugnis. Platonas rašė: „Mėsos ant kaukolės palikta nedaug todėl, kad galva nesurambėtų ir būtų jautresnė pojūčiams.“

Tibeto budizme žmogaus kaukolės viršus yra dekoruojamas ir naudojamas kaip puodelis arba dubenėlis. Jis simbolizuoja laikinumą. Kai kurios budistų sektos miniatiūrines kaukoles naudoja kaip amuletus, kurie primena, kad gyvenimas yra šventas.

Senovės egiptiečių, actekų ir kitos civilizacijos kaukoles naudojo kaip mirties ir atgimimo simbolį. Majai skyrė didelį dėmesį kaukolei. Ji buvo prailginama dar vaikystėje. Mirusiųjų veidai būdavo uždengti kaukėmis arba jų kaukolės pašalinamos ir pakeičiamos kaukėmis.

Lietuvių poetas Sigitas Geda savo dienoraštyje apie žmones prailgintomis galvomis rašo: „Naskos civilizacija, klestėjusi prieš inkus ten, kur dabar Peru. Kasinėjant smėliu užpiltus miestus, kuriuos jie apleido trečiajame mūsų eros šimtmety, kapavietėje rasta kaukolių, kurios būdavo prailginamos nuo kūdikystės, kol minkštos... Specialiai tam pagamintomis plokštelėmis ir raiščiais. Vis paveržiant... Ar įmanu galvoti, kad naskai taip paerdvindavo vietą smegenų pusrutuliams? Ar tik dėl gražumo.

Įdomu dar: kaukolėse rasta nupjautų liežuvių, sudėtų į kapšelius. Kitose – ekskrementų, sudžiuvusių į kamuoliukus. Trečios – su skyle kaktoj, kur, pervertas virvute, iš vidaus – medinis pagaliukas.

Kaukolės, kurios būdavo nešiojamos su savimi, persikeliant. Arba pakabinamos kur nors... (Sigitas Geda. Pražilę varnėnai. Dienoraščiai. Vilnius: Versus Aureus, 2016, p. 45).

Archeologiniai radiniai byloja, kad kaukolės deformavimu užsiimdavo kai kurios neandertaliečių populiacijos, o taipogi hunai ir alanai, alemanai, inkai, majai, Australijos aborigenai, afrikiečiai (Afrikos Kongo čiabuviai). Kaukolės deformavimo procesas buvo pradedamas tik gimus kūdikiui; tam pasitarnaudavo tvirti raiščiai bei medinės lentelės. Kretos muziejuje saugoma deformuota jaunuolio kaukolė. Dar XIX a. Prancūzijoje buvo sutinkama galų-romanų tradicinė kaukolės deformavimo procedūra. Normandijoje šis paprotys išnyko XIX a. viduryje.

Su majų vardu siejamos ir kaukolės iš krištolo. Garsiausia iš jų – F. A. Mičelo-Hedžeso radinys, vadinamas Likimo kaukole. Ši kaukolė pagaminta iš vientiso kristalo. Krištolinės kaukolės Europoje žinomos nuo XIX a. antrosios pusės. Kai kurios jų saugomos viename Paryžiaus muziejuje, Britų muziejuje ir kitur. Su krištolinėmis kaukolėmis susiję daug įvairių legendų ir pasakojimų. Šių krištolinių artefaktų skaičius pasaulyje svyruoja nuo 13 iki 49. Mokslininkai abejoja, ar jos visos tikros.

Meksikiečiai garbina kaukolę ir griaučius per Mirusiųjų dienos (isp. „Dia de Los Muertos“) ceremonijas. Net žaislai ir saldumynai tą dieną yra griaučių ir kaukolės formos. Ši Lotynų Amerikos šventė sutampa su keltų helovinu, krikščioniškomis Vėlinėmis ir Visų šventųjų dieną lapkričio 1 ir 2 dieną. Šios šventės Vakarų šalyse neatsiejamos nuo kaukolių simbolikos, pavyzdžiui, ryškių ir spalvingų cukrinių kaukolių. Pagrindinis meksikiečių Mirusiųjų dienos – lapkričio 1-osios – rekvizitais būna kaukolė ir gėlės, o dar dažniau – kaukolė pilna gėlių.

Labai svarbus vaidmuo kaukolėms yra keltų pagoniškoje religijoje. Jos primindavo apie gyvenimo žemėje trumpalaikiškumą, galią, sielą. Jos įkūnija ne tik mirtį, bet ir laiką, dieviškumą, kūrybą, pradžią ir susikaupimą. Keltų kultūroje kaukolė laikyta sielos namais. Keltai kaukoles mesdavo į šventą šulinį kaip aukas dievams.

Kai kurios indėnų gentys, gyvenusios prie Amazonės upės, kaukoles laikydavo šventose vietose. Tikėta, kad kaukolėse gyvena mirusiųjų sielos. Todėl jos gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių ir apginti žmogų.

Kaukolė – viduramžiais atsiradęs mirties, kartu ir žmogaus gyvenimo šioje žemėje laikinumo simbolis. Memento mori (Atsimink, kad mirsi). Kaip mirties simbolis kaukolė kartais vaizduojama su rupūže ar gyvate. Dvasiniai apmąstymai apie mirtį, praktikuojami vienuolių, buvo ypač skatinami jėzuitų, įtaigai panaudojant kaukolę. Todėl nuo XVI a. pab. besimeldžiantys šventieji paprastai vaizduojami žiūrintys į netoliese padėtą kaukolę arba ją laikantys rankose.

Kaukolė yra individualus šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Romualdo, vienuolių atsiskyrėlių (šv. Jeronimo) ir atgailautojų (šv. Marijos Magdalietės) atributas. Ji paprastai vaizduojama ir kryžiaus su nukryžiuotoju Kristumi papėdėje, nes, pasak Naujojo Testamento, Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas ant kalvos, vadinamos Golgota (Kaukolės vieta). Šią vietą krikščionybės tradicija simboliškai susiejo su Adomo kaukole, kuri nukryžiavimo metu gulėjusi po kryžiumi.

Jeigu kryžius būna be Nukryžiuotojo, tai kaukolė jo papėdėje liudija, kad vaizduojamas Golgotos kryžius: dėl Adomo nuodėmės žmonija prarado amžinąjį gyvenimą ir Kristaus auka ant kryžiaus tapo būtina, kad atpirktų žmonijos kaltes. Iš Kristaus žaizdų ant kaukolės tekantis kraujas simbolizuoja Adomo, o kartu ir visos žmonijos nuodėmių per Kristaus auką nuplovimą. Nes yra pasakyta: „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko bloga nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ (Lk 23, 33. 39-42).